Žvejys patraukė vielą ir ištraukė iš purvo labai keistos formos daiktą: kai jis nuplovė radinį nuo purvo, buvo šokiruotas supratęs, kas tai yra 😱😨
Žvejys anksti ryte atvyko prie kranto, kaip tai darė beveik kiekvieną šeštadienį. Dangus jau buvo giedras, bet vis dar jautėsi praėjusios audros pėdsakai. Naktį čia buvo stiprus lietus, vėjas stūmė bangas tiesiai į krantą, o jūra išmetė ant kranto daug šiukšlių: lentų lūženos, jūros dumblių, plastikinių butelių ir kai kurių rūdžių geležies gabalų.
Vyras lėtai ėjo per šlapią molį su guminiais batais, ieškodamas vietos, kur galėtų ramiai pastatyti meškerę. Jam patiko žvejoti tyloje, todėl jis visada rinkdavosi vietas toliau nuo žmonių.
Būtent tada jis pastebėjo keistą detalę. Iš tiršto purvo išsikišo plonas vielos gabalėlis.
Iš pradžių jis norėjo praeiti pro šalį. Po audros tokių dalykų ant kranto būna pilna. Bet kažkas toje vieloje jam pasirodė keista. Ji išsikišo beveik vertikaliai, tarsi būtų pririšta prie kažko.
Vyras priėjo arčiau, atsilenkė ir pabandė patraukti ją pirštais.
Viela nepasisuko.
Tada jis paėmė ją abiem rankomis ir traukė stipriau. Žemė aplink pajudėjo, bet radinys atrodė tvirtai įstrigęs purve.
—Kas čia per… —murmtelėjo jis, įsispraudęs kojomis gilyn į lipnią žemę.
Jis vėl patraukė. Iš pradžių lėtai, tada stipriau. Purvas traukė daiktą atgal, tarsi nenorėtų paleisti. Vyras jautė, kaip viela per pirštines pjauna delnus. Kelis kartus jis netgi pagalvojo, kad mesti tai, bet smalsumas jo neapleido.
Jis linguodavo vielą iš šono į šoną, traukė trumpais trūkčiojimais, kartais sustodavo, kad atgautų kvapą.
Galiausiai žemė išleido niūrią, klampią garsą. Kažkas sunkus pradėjo lėtai išlįsti iš purvo.
Vyras padarė paskutinį trūktelėjimą, ir radinys pagaliau išlindo. Jis vos sugebėjo jį palaikyti, kad negrįžtų į šlapią masę.
Daiktas turėjo keistą formą.
Visa paviršiaus dalis buvo padengta tirštu purvu, todėl nebuvo įmanoma suprasti, kas tai. Forma buvo apvali, vietomis kampuota, ir tai sukėlė nemaloniausias mintis jo galvoje.
Vyras pajuto šiurpulį bėgantį per nugarą.
—Tik ne… —pagalvojo jis ir tuoj pat nusprendė nunešti radinį prie vandens.
Jis priėjo prie jūros ir atsargiai pradėjo nuplauti purvą. Bangos plovė daiktą, o jis rankomis trynė lipnų molį, stengdamasis pamatyti, ką tiksliai ištraukė iš žemės. Ir kai žvejys suprato, kas tai buvo, sustingo iš nuostabos 😱😲 Istorijos tęsinį galima rasti pirmame komentare 👇👇
Pirmiausia pasirodė lygi paviršiaus dalis. Tada išryškėjo nosies kontūras. Vėliau lūpos. Vyras sustingo.
Dar šiek tiek purvo nusivalė nuo paviršiaus, ir iš vandens į jį pažvelgė pažįstamas veidas su akmeniniais garbanomis.
Jis staiga atsistojo tiesiai ir spoksojo į radinį. Tai buvo Aleksandro Puškino statulos galva.
Kelias sekundes jis tiesiog stovėjo tyliai. Dar prieš minutę jam atrodė, kad ištraukė iš purvo ką nors kriminalinio, ir jau galvojo paskambinti policijai.
Dabar tai netgi pasirodė šiek tiek juokinga.
Tikėtina, kad kažkas seną statulą išmetė į jūrą, o naktinė audra tiesiog grąžino rašytojo galvą atgal į krantą.
