Vyras senjoras ramiai sėdėjo ant seno medinio liepto krašto ir žvejojo, kai prie jo priėjo trys jaunuoliai su išdidžiomis šypsenomis — bet jie net neįsivaizdavo, kaip baigsis šis susitikimas jiems… 😲😱
Rytas buvo tylus ir šaltas. Virš vandens tvyrojo lengvas rūkas, slepiantis tolimą krantą. Senolis sėdėjo sulankstomoje kėdėje, laikė meškerę ir atidžiai stebėjo plūdę. Šalia stovėjo metalinis kibiras, kuriame jau pliuškėjo keli pagauti žuvys.
Tylą pertraukė žingsniai.
Trys jaunuoliai priėjo iš už nugaros, garsiai kalbėdami ir žvilgčiodami vienas į kitą. Jų balsuose jautėsi pasitikėjimas savimi, kaip tų, kurie priprato, kad niekas jiems nepasakys „ne“.
— Ei, seneli, tu ne iš čia? — pasijuokė vienas iš jų.
— Ar žinai, kur apskritai sėdi? — pridūrė antras.
— Tai mūsų ežeras. Nori čia žvejoti — mokėk.
Senolis nesisuko iš karto. Ramiai patikrino meškerę, peržiūrėjo valą ir tik tada, šiek tiek pasisukdamas, atsakė ramiai:
— Ežeras yra visų. Čia viskas nemokama. Turiu teisę būti čia ir daryti tai, ką noriu.
Jaunuoliai pažvelgė vienas į kitą ir nusijuokė.
— Ar girdėjai jį? — pasakė vienas. — Jis mums aiškina mūsų teises.
— Sakau paskutinį kartą — balsas sustiprėjo —. Ar mokėsi… ar dingsti iš čia.
Senolis vėl pasisuko į vandenį, tarsi jaunuolių visai nebūtų.
Ir tai juos įsiutino.
— Ką, seneli, esi kurčias?
— Ei! Mes su tavimi kalbame!
Vienas jaunuolių staigiai žengė į priekį ir stipriai spyrė į kibirą. Metalas sukėlė niūrų garsą, o kibiras su žuvimis nuskriejo į vandenį.
Senolis net nepajudėjo. Tiesiog pakoregavo meškerę ir vėl žiūrėjo į plūdę.
Jaunuoliai jau nebesijuokė.
— Sakiau, arba mokėk, arba dingsti — pro dantis pratarė vienas.
Tyla. Senolis tylėjo. Ignoravo juos. Tai buvo blogiau nei bet koks atsakymas.
— Gerai… — tyliai tarė arčiausiai stovintis. — Panašu, kad kitaip nesupras.
Jis pakėlė ranką, suspaudė kumštį ir žengė į priekį, jau ruošdamasis smogti senoliui.
Bet būtent tuo momentu įvyko kas netikėto 😯😨. Istorijos tęsinį rasite pirmajame komentare 👇👇
Ir tuo metu viskas įvyko labai greitai. Senolis staigiai atsistojo.
Vienu judesiu pagavo užpuoliko ranką, pasukęs ją taip, kad šis sušuko, ir akimirksniu atsidūrė ant liepto lentų. Antrasis puolė į priekį, bet gavo trumpą, tikslų smūgį į kūną ir susilenkė, laikydamasis už pilvo.
Trečiasis bandė atsitraukti, bet užkliuvo už lentos krašto ir su niūriu špliausku nukrito į vandenį.
Senolis stovėjo tiesiai. Jo judesiai buvo ramūs, tarsi jis atliktų įprastą darbą.
Jis pažvelgė į juos iš viršaus žemyn ir tyliai tarė:
— Jūs dar nežinote, su kuo turite reikalų.
Vienas jaunuolis bandė atsistoti, grimasa skaudama veide.
Senolis tęsė, dabar kiek griežčiau:
— Dirbau trisdešimt metų specialiųjų pajėgų policijoje. Mačiau šimtus tokių kaip jūs.
Jis žengė žingsnį į priekį, ir to pakako, kad jie sustingtų.
— Išsikraustykite iš čia. Kol dar galite vaikščioti patys.
Jaunuoliai pažvelgė vienas į kitą. Jų akyse nebebuvo juoko ar drąsos — tik sumišimas ir baimė.
Jokio ginčo nebebuvo. Jie pasitraukė taip pat greitai, kaip ir atėjo.
Senolis ramiai grįžo prie savo kėdės, sėdo, paėmė meškerę ir pažvelgė į vandenį, kur beveik dingo bangelės nuo nukritusio kibiro.
Tarsi nieko nebūtų nutikę.
