Vyras paliko nėščią žmoną pas anytą kasti bulvių, o pats išvažiavo atostogauti: bet tai, kas vieną dieną nutiko darže, šokiravo kaimynus 😱😱
Vyras jau seniai svajojo apie jūrą. Kai žmona pastojo ir gydytojai uždraudė jai skraidyti, ji naiviai tikėjosi, kad vyras liks šalia. Tačiau vieną dieną jis šaltai pasakė:
— Bilietai jau nupirkti, kam leisti pinigams pražūti? Aš išvažiuosiu vienas, o tu važiuok pas mamą į kaimą, padėsi ūkyje.
Moteris nežinojo, ką atsakyti. Ji buvo šeštą mėnesį nėščia, nugara skaudėjo nuo menkiausio pasilenkimo, bet ginčytis neišdrįso.
Vyras išvažiavo atostogų, o ją išsiuntė pas anytą — į kaimą, kur tualetas buvo už tvarto, vanduo tik šaltas, o pailsėti buvo galima tik lysvėse.
Kiekvieną rytą anyta išvirdavo sriubos, pastatydavo prieš ją lėkštę ir sakydavo:
— Pavalgysi tik tada, kai padirbėsi.
Nėščioji eidavo į daržą ir ilgai knibinėdavosi žemėje. Naktimis jai sapnuodavosi jūra — ne todėl, kad ji kada nors ten buvo, o todėl, kad ten išvažiavo jos vyras. Jis siųsdavo nuotraukas iš paplūdimio. Parašydavo trumpai: „Ilsiuosi, kaip ir sakei.“
Dabar ji kasė bulves. Skambino jam — bet jis neatsiliepė.
Bet tai, kas tą dieną nutiko darže, šokiravo kaimynus 😱😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Vieną dieną darže jai apsvaigo galva. Ji sukniubo tiesiai ant kelių į purvą, sunkiai kvėpuodama. Anyta išėjo į kiemą, pažiūrėjo į ją iš viršaus ir sausai pasakė:
— Tu juk nėščia, o ne serganti. Nėra laiko sėdėti, bulvės pačios neišsikas.
Moteris pabandė atsikelti, bet jėgos ją apleido. Ir tada viskas įvyko.
Pro šalį ėjusi kaimynė pamatė, kaip nėščioji griuvo veidu tiesiai į žemę. Ji sušuko ir pakvietė žmones. Kaimynai subėgo, pakėlė moterį ant rankų ir nunešė į mašiną. Ligoninėje gydytojai pasakė baisius žodžius: dar truputį — ir vaiko nebebūtų pavykę išgelbėti.
Nuo tada kaime visi aplenkdavo anytos namus. Kaimynai negalėjo atleisti jai už tai, kad ji privedė nėščią moterį prie nelaimės. O vyras, grįžęs iš jūros, rado žmoną palatoje — su akimis, kuriose meilės jau nebebuvo.
