Vieną dieną nusprendžiau nevartoti miego tabletės, kurią man kas vakarą duodavo žmona ir brolis, norėdamas sužinoti, ką jie veikia, kol miegu: tai, ką pamačiau, mane išties siaubė 😱🫣
Man yra 65 metai, o pastaruosius mėnesius blogai miegojau. Gydytojas išrašė stiprių miego tablečių, be kurių negalėjau užmigti. Su šiomis tabletėmis krisdavau į tokį gilų miegą, kad ryte vos suprasdavau, kas vyksta aplinkui. Mano žmona visada griežtai prižiūrėjo, kad išgėriau dozę, o mano brolis — kuris gyveno pas mus po savo žmonos mirties — nuolat kartojo, kad man reikia „tvirtos poilsio“.
Tačiau laikui bėgant jų rūpestis ėmė atrodyti keistas. Jie pernelyg primygtinai įsitikinę, stebėjo kiekvieną mano gurkšnį. Vieną vakarą tiesiog pamiršau atnešti vandenį į miegamąjį ir nuėjau į virtuvę.
Įėjus, žmona ir brolis staiga atsitraukė vienas nuo kito, tarsi būčiau pagavęs juos darant ką nors uždrausto.
— Kodėl nemiegi? — paklausė ji, aiškiai įsitempusi.
— Pamiršau vandenį — atsakiau.
Grįžau į kambarį, bet miegas taip ir neateidavo. Jų baimė buvo per akivaizdi. Supratau, kad jie slepia kažką, ir tai tiesiogiai susiję su manimi.
Kitą naktį nusprendžiau apsimesti, kad išgėriau tabletes ir jau miegu. Atsiguliau, laukiau, kol jie išeis iš miegamojo, ir tyliai pakilau bei išėjau į koridorių. Priėjau prie virtuvės ir atsargiai pažvelgiau vidun.
Ir tai, ką pamačiau, mane tikrai išgąsdino 😱🫣 Toliau pirmame komentare 👇👇
Mano žmona ir brolis sėdėjo prie stalo, bet negėrė arbatos ir nekalbėjo apie kasdienius dalykus, kaip tikėjausi. Ant stalo gulėjo keli dokumentai ir storas segtuvas su užrašu. Žmona nervingai vartė popierius drebėjančiomis rankomis, o brolis jai kažką šnibždėjo, rodydamas eilutes dokumente.
Bet baisiausia ne tai. Jie kalbėjo apie mane.
— Dar kiek ilgai jis išsilaikys? — klausė žmona, žiūrėdama į brolį. — Ar esi tikras, kad šios tabletės jį silpnina, o ne stiprina?
— Esu tikras — atsakė brolis. — Jam vis sunkiau atsibusti. Turime viską užbaigti, kol jis nieko neįtars.
Viduje pajutau šaltį. Užbaigti ką?
Žmona atvėrė kitą segtuvą. Aš susiaurėjau akis ir beveik šaukiau — ten buvo kopija mano testamentu, kurį pasirašiau prieš keletą metų. Šalia buvo naujas dokumentas: klastotė. Parašas buvo mano, bet akivaizdžiai ne mano ranka.
— Rytoj parodysime notarui naują versiją. Jis patikės — tarė brolis. — Pasakysime, kad jo būklė pablogėjo, ir jis pats paprašė man padėti sutvarkyti viską.
— Svarbiausia, kad nepradėtų priešintis — pridėjo žmona. — Ar matei, kaip jis įėjo vakar? Maniau, kad pastebėjo, kad ruošiamės.
Man kojos suminkštėjo. Supratau, kad jie nori perrašyti namą, santaupas ir mano pensiją sau.
Ir tada žmona uždavė klausimą, kuris patvirtino mano baisiausias baimes:
— Ar esi tikras, kad jo širdis ištvers, jei toliau duosime dvigubą dozę?
— Neturi ištverti — tyliai atsakė brolis. — Jis pats kaltas, kad gyvena per ilgai.
Viduje viskas sustingo. Lėtai atsitraukiau nuo durų, stengdamasis nekvėpuoti. Jie nenorėjo tik apgauti manęs — jie norėjo mane nužudyti po gydymo pretekstu.
Grįžau į miegamąjį, atsiguliau į lovą ir užsiklojau antklode, apsimesdamas miegančiu, kai išgirdau artėjančius jų žingsnius. Žmona įėjo į kambarį, tyliai priėjo prie naktinio stalelio ir pastatė stiklinę vandens su ištirpintu vaistu.
— Tegul miega giliai — šnibždėjo ji. — Jau neilgai liko.
