Trys chuliganai užpuolė bejėgę merginą, bandė ją apiplėšti ir buvo įsitikinę, kad prieš juos stovi tik išsigandusi ir bejėgė auka: tačiau jie net neįsivaizdavo, kas nutiks po minutės 😱😨
Užpuolė bejėgę? Jie tikrai taip manė.
Rytas parke buvo ramus ir šiltas. Veronika baigė bėgimą, sustojo prie šoninės alėjos ir bandė atgauti kvapą. Treniruotė buvo sunki, bet maloni. Plaukai surišti į aukštą uodegą, ant kaklo plona auksinė grandinėlė, ant rankos sportinis laikrodis. Jai patiko tos retos laisvos dienos, kai galima tiesiog pabūti vienai.
Alėja buvo beveik tuščia. Drėgnas oras po naktinio lietaus kvepėjo lapais ir gaiva. Veronika jau ruošėsi eiti link išėjimo, kai staiga už jos nugaros užriaumojo varikliai.
Trys motociklai išlėkė iš posūkio ir sustojo tiesiai prieš ją. Nuo jų nušoko trys raumeningi vaikinai. Pigūs sportiniai kostiumai, tatuiruotės ant rankų ir kaklo, įžūlios šypsenos.
Lyderis žengė žingsnį į priekį ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.
— Na ką, gražuole, vaikštai viena? — ištęsė su pašaipa.
— Telefonas turbūt brangus, ką? Duok čia, kad nesudaužytum.
Veronika tylėjo. Veidas rimtas, bet iš akių matėsi įtampa.
Antrasis vaikinas apėjo ją iš šono.
— Pažiūrėk, kokia stilinga. Geras laikrodis. Grandinėlė blizga. Matosi, kad yra ką paimti.
— Nesijaudink, padarysime viską atsargiai, — pridūrė trečiasis ir tyliai nusijuokė.
Jie stovėjo per arti, užstodami kelią atgal.
— Tu supranti, kad čia nėra iš kur laukti pagalbos? — pasakė lyderis. — Ramiai atiduosi viską ir eisi sau toliau.
— O jei ne? — ramiai paklausė Veronika, stengdamasi, kad balsas nesudrebėtų.
Vaikinai susižvalgė.
— Tada bus nemalonu, — atsakė vienas iš jų. — Mes nemėgstame, kai su mumis ginčijasi.
Jie juokėsi, šnekučiavosi tarpusavyje, aptarinėjo jos telefoną, sportbačius, grandinėlę. Vienas net ištiesė ranką link jos peties, tarsi tikrindamas, kiek ji išsigandusi.
Jiems ji atrodė tik vieniša, bejėgė moteris po treniruotės.
Tačiau jie nežinojo, kas nutiks po minutės. 😱😨 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Lyderis dar kartą žengė arčiau ir pasilenkė prie jos.
— Na tai kaip, atiduosi gražiuoju ar teks paaiškinti?
Veronika atidžiai pažvelgė į jį. Nei riksmų, nei panikos. Tik įtampa akyse ir šaltas susikaupimas.
— Jūs tikrai manote, kad tai gera idėja? — tyliai paklausė ji.
Vaikinai susižvalgė ir nusijuokė.
— Girdėjot? Ji mus gąsdina.
— Mergaite, tu išvis supranti, su kuo kalbi?
— Čia nėra nieko. Tik mes ir tu.
Staiga Veronika nusišypsojo.
— Būtent. Tik jūs ir aš.
Vienas iš jų sustingo.
— Ko tu šypsaisi?
— Nes jūs net neįsivaizduojate, į ką įsivėlėte, — atsakė ji.
Lyderis susierzinęs žengė pirmyn.
— Baik vaidinti. Telefoną ir grandinėlę. Dabar.
Ir tuo momentu iš alėjos posūkio, iš medžių šešėlio, lėtai išėjo du stambūs vyrai. Tai buvo jos apsaugininkai. Aukšti, apsirengę juodai, su šaltais veidais. Jie judėjo ramiai, neskubėdami, tačiau jų eisenoje jautėsi jėga.
Chuliganai net nenumanė, kad ką tik bandė apiplėšti vieno iš turtingiausių žmonių dukrą.
Vaikinai atsisuko.
— O kas čia tokie?
Vienas iš apsaugininkų priėjo arčiau ir trumpai pasakė:
— Problemos?
Veronika net neatsisuko.
— Jau ne, — ramiai atsakė ji.
Šypsenos dingo iš vaikinų veidų.
