Traukinys skubėjo miesto link. Jaunuolis žiūrėjo pro langą, mintimis grįždamas pas draugus iš vaikų namų.
Praėjo daug metų, tačiau jis vis dar buvo vienišas. Dirbo statybose ir tuo pat metu mokėsi universitete neakivaizdiniu būdu.
Tačiau jo širdyje gyveno neatsakyta paslaptis: kas buvo tas žmogus, kuris kadaise jį atvedė į vaikų namus?
Močiutė, kuri tuo metu dirbo valytoja, pasakojo, kad vyras laikė berniuką už rankos ir kalbėjo su juo kaip su suaugusiu. Tada jis paskambino į duris, paliko vaiką – ir dingo.
Nuo to laiko niekas jo daugiau nebematė.
Berniuko krūtinėje buvo keistas ženklas – ne nudegimas, o gimimo žymė.
„Galbūt tai buvo mano tėvas“, – mąstė vaikinas. Sapnuose iškildavo migloti vaizdiniai, o sielos gilumoje gyveno šiltas jausmas – kažkas pažįstamo, savito.
Tačiau viskas pasikeitė tą akimirką, kai jis tapo ginčo gatvėje liudininku.
Kažkas šaukė ant senyvos moters. Jis įsikišo, stojo jos ginti ir pasiūlė ją palydėti.
Moteris su ašaromis akyse priėmė pagalbą.
Vėliau, jau vagone, nepažįstamoji netikėtai pastebėjo ant jaunuolio kažką tokio, kas ją sukrėtė…
Tęsinys – pirmame komentare 👇👇
Drebėdamas jis atsisegė marškinius – ant jo kūno buvo lygiai toks pat ženklas.
Jis prisipažino: kadaise jis pats atvedė vaiką į vaikų namus, nes išsigando atsakomybės.
Berniuko motina buvo serganti, prašė pagalbos, bet jis pabėgo. Vėliau jis melavo, kad vaikas mirė.
– Ar mama gyva? – paklausė Nikita.
– Po insulto… dabar ji gyvena senelių namuose. Čia, šiame mieste.
Padedamas konduktorės Katios, Nikita rado savo mamą. Ji iš karto jį pažino:
– Aš žinojau, kad tu gyvas.
Praėjo dveji metai. Mama pasveiko, dabar ji rūpinasi anūkais. Katia – ta pati konduktorė – tapo Nikitos žmona ir padovanojo jam dukrą.
Ir būtent tą dieną ji pasakė:
„Mūsų šeima dar padidės.“
