Sužinojęs, kad gydytojai jo žmonai paliko tik tris dienas gyvenimo, vyras palinko prie jos ir su patenkinta šypsena sušnibždėjo: „Pagaliau visas tavo turtas bus mano.“ Tačiau jis net neįtarė, kokį keršto planą jam paruošė jo „nuolanki“ žmona 😢😱
Kai Lija atmerkė akis, iškart pajuto, kad jai svaigsta galva. Ji nejautė nieko, išskyrus skausmą.
Koridoriuje girdėjosi balsai. Lija atpažino prislopintą vyriausiojo gydytojo balsą:
— Būklė kritinė… Kepenų nepakankamumas progresuoja… Maksimum trys dienos.
Antrą balsą ji atpažino net per storą sieną. Tai buvo jos vyro — Oliverio — balsas.
Lija primerkė akis, palikdama mažą plyšelį, kad galėtų stebėti. Durys prasivėrė.
Oliveris įėjo nešinas gėlių puokšte, atsisėdo ant lovos krašto ir paėmė Lijos ranką.
Jis paglostė jos riešą ir pasilenkė arčiau. Buvo įsitikinęs, kad ji veikiama stiprių raminamųjų ir nieko negirdi.
Tada jis sušnibždėjo:
— Pagaliau. Aš taip ilgai laukiau. Tavo namai, tavo sąskaitos, tavo verslas… Visa tai pagaliau bus mano.
Jis nusišypsojo — švelniai, beveik meiliai. Lija suprato: jam visada rūpėjo tik jos pinigai.
Oliveris atsistojo, užsidėjo užuojautos kaukę ir koridoriuje pasakė slaugytojai:
— Prašau, prižiūrėkite ją. Aš taip jaudinuosi… Ji — visas mano gyvenimas.
Lijai net supykino nuo jo veidmainystės. Durys užsidarė.
Ji visiškai atmerkė akis. Širdis daužėsi pašėlusiu ritmu.
Koridoriuje staiga pasigirdo vandens taškėjimas ir tylūs žingsniai. Kažkas plovė grindis. Lija sukaupė jėgas ir sušuko:
— Panele… prieikite.
Durys prasivėrė. Į palatą žvilgtelėjo jauna valytoja — liekna, išsigandusi, bet atidi. Ant jos ženklelio buvo parašyta „Marija“.
— Taip? Jums bloga? — paklausė ji, pasiruošusi bėgti pas gydytoją.
— Ne, — sušnibždėjo Lija. — Turiu tavęs kai ko paprašyti.
Marija priėjo arčiau. Lija suėmė jos ranką taip stipriai, kaip leido jos silpnumas.
— Klausykis atidžiai. Jei padarysi viską, ką pasakysiu… daugiau niekada nebedirbsi valytoja. Niekada.
Marija sustingo. Jos akys išsiplėtė.
— Ką turiu…?
Lija kalbėjo tyliai, bet užtikrintai. 😢😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Ji padiktavo Marijai seifo adresą, kodą, dokumentų sąrašą, advokato vardą ir nurodymus, kam skambinti ir kokius klinikos stebėjimo įrašus paimti iš archyvo.
Marija klausėsi nepertraukdama. Kai Lija baigė, mergina tik linktelėjo:
— Aš viską padarysiu. Pažadu.
Marija iškart ėmėsi darbo. Iki ryto viskas buvo paruošta.
Visi dokumentai dėl nekilnojamojo turto, verslų, investicinių portfelių ir seifų buvo perrašyti labdaros fondui.
Marijos vardu buvo užregistruota maža fondo dalis — pakankamai didelė, kad ji niekada daugiau neturėtų dirbti sunkaus fizinio darbo.
Kai Oliveris grįžo į kliniką, jis buvo pasiruošęs spektakliui. Įėjo į palatą, atsisėdo šalia ir paėmė Lijos ranką.
— Kaip jautiesi? — sudaužytu balsu sušnibždėjo jis.
Lija žiūrėjo į jį taip, tarsi ją būtų visai apleidusios jėgos. Jos balsas buvo silpnas, bet aiškus:
— Oliveri… aš pasirašiau… dokumentus.
Jis sustingo.
— Kokius… dokumentus, brangioji?
Ji tyliai sukosėjo, tarsi bandydama susikaupti.
— Aš perdaviau visą savo turtą labdaros fondui. Tu nieko negausi.
Oliverio veidą iškreipė siaubas.
— Ką tu padarei?! Tu… negalėjai!
— Manai, kad buvau akla?…
Jis pratrūko:
— Grąžink viską! Girdi?! Grąžink! Visa tai mano, o tu gali ir numirti.
— Tu visada norėjai mano mirties, Oliveri. Bet panašu, kad dabar viską praradai tu.
