Šuo iš antro aukšto išpylė vandenį ant praeinančio vyro: supykęs jis šaukė ant šuns ir užlipo į butą reikalauti kompensacijos iš savininkų, tačiau ten jo laukė tikras siurprizas 😨😱
Vyras ėjo gatve greitu, užtikrintu žingsniu, stengdamasis neprarasti nė minutės. Jis jau ir taip turėjo nervingą rytą. Vienoje rankoje laikė odinę dokumentų portfelį, o galvoje nuolat sukosi artėjantis susitikimas.
Byloje buvo svarbūs dokumentai, kurių negalima buvo susimauti ar sugadinti: sutartys, patvirtintos kopijos, pažymos su antspaudais, keli originalai.
Kieme buvo įprasta ir ramu; tarp plytinių namų driekėsi siauras takas, prie įėjimų stovėjo automobiliai, ant balkonų džiūvo skalbiniai, kažkur iš viršaus sklido šuns lojimas, tačiau vyras to nepaisė.
Jeigu kas nors tuo momentu jam būtų pasakęs, kad po minutės jis stovės vidury kiemo, permirkęs nuo galvos iki kojų ir šauksis ant šuns, jis tik susiraukęs ranka mostelėtų.
Pirmiausia jis pajuto kelias šaltas lašelius ant galvos. Vyras instinktyviai pakėlė petį, tarsi tai galėtų būti lietus arba vanduo iš oro kondicionieriaus. Po sekundės ant jo jau pylė visas srovės galingumas. Šaltas vanduo tekėjo tiesiai ant galvos ir veido.
Vyras atsitraukė, bet buvo per vėlu. Srovė buvo per stipri. Po kelių akimirkų permirko ir jo portfelis.
—Ar jūs juokaujate?! —šaukė jis, kai pagaliau sustojo ledo srovė.
Jis sunkiai kvėpavo, buvo permirkęs iki paskutinio siūlo, su plaukais prilipusiais prie veido. Vanduo lašėjo nuo smakro, nuo rankovių, nuo portfelio kraštų.
Kelias sekundes vyras tiesiog sustingo, negalėdamas patikėti, kas vyksta. Tada lėtai pakėlė galvą.
Antrame aukšte ant balkono stovėjo auksinis retriveris. Šalia gulėjo apverstą metalinė dubenėlis, nuo krašto dar varvėjo paskutiniai lašeliai. Šuo žiūrėjo tiesiai į vyrą žemyn, šiek tiek pasukęs galvą, tarsi bandydamas suprasti, kodėl žmogus apačioje toks piktas.
Vyrui iš pykties patamsėjo akys.
—Oi tu pūkuota nelaime! Ar tu visai išprotėjai?! —šaukė jis, purtant šlapią portfelį—. Ar supranti, ką padarei?! Velniop… beprotis šuo! Kas tave iš viso laiko?!
Šuo atsakė garsiu lojimu. Tada dar kartą. Tai nebuvo išsigandęs ar piktas lojimas. Jis buvo aštrus, įkyrus, beveik desperatiškas. Bet vyras to nesuprato.
—Gerai, pakanka —piktai murmėjo jis—. Dabar aš užlipsiu, ir tavo savininkas man už viską sumokės.
Jis greitu žingsniu nukreipė link laiptinės įėjimo. Kelyje širdis plakė iš pyktio. Jis jau įsivaizdavo, kaip reikalauja kompensacijos, kaip privers savininkus sumokėti už naujus dokumentus, cheminį valymą, sugadintą portfelį.
Tačiau kai jis pasiekė butą, kuriame gyveno šuo, vyras buvo šoke dėl to, ką pamatė viduje 😲😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Jo galvoje automatiškai dėliojosi griežtos frazės. Jis buvo tikras, kad viršuje jį pasitiks kažkas neatsakingas, kas juoksis iš situacijos arba nieko nesupras.
Vyras greitai užlipo į antrą aukštą, vis dar girdėdamas šuns lojimą. Buto durys, iš kur sklido lojimas, buvo pravertos. Ne tik neužrakintos, bet plačiai atidarytos, tarsi kas skubėdamas išeitų arba neturėtų laiko jas uždaryti.
Šuo jau nestovėjo balkone, bet tiesiai prie įėjimo ir lojė taip garsiai, kad garsas aidėjo siaurame koridoriuje. Pamatęs vyrą, šuo iškart atsitraukė, tada dar kartą pažvelgė į jį ir sprintavo į buto gilumą, tarsi kviesdamas jį paskui save.
Vyras vėl norėjo šaukti ką nors griežto, bet žodžiai jam įstrigo gerklėje.
Ant kambario grindų gulėjo jauna mergina. Ji buvo be sąmonės. Viena ranka buvo nenatūraliai sulenkta po kūnu, šalia gulėjo sudužęs stiklas, ant šviesių grindų tamsi, šlapia dėmė.
Merginos veidas buvo blyškus, beveik pilkas, lūpos šiek tiek pravertos, o plaukai išsibarstę ant grindų. Ji nesijudino.
Vyras sustingo prie durų. Visa pyktis akimirksniu išgaravo, tarsi jo nė nebūtų buvę.
—Dieve… —iškvėpė jis ir iš karto puolė prie jos.
Šuo šoko arčiau, nervingai sukdamasis šalia ir tyliai raudodamas. Dabar viskas tapo aišku. Šis šuo nedarė jokio pykčio. Jis bandė sustabdyti pirmą praeivį, kurį pamatė apačioje.
Bandė bet kokia kaina priversti žmogų pakelti galvą, atkreipti dėmesį, užlipti į viršų.
Drebėdamis rankomis, vyras išsitraukė telefoną ir iškvietė greitąją. Tada atsargiai atsiklaupė, stengdamasis patikrinti, ar mergina kvėpuoja.
Kvėpavimas buvo silpnas, bet buvo.
—Laikykis, girdi? Tiesiog laikykis —kartojo jis, nežinodamas, ar kalba merginai, ar sau.
Greitoji atvyko greitai. Paaiškėjo, kad merginai namuose pasidarė bloga, ji prarado sąmonę, nukrito ir negalėjo pasiekti nei telefono, nei durų. Jei ne šuo, ji būtų gulėjusi dar nežinia kiek.
