Šiandien mano dukra netikėtai pasakė: „Aš žinau, kad tu nesi mano močiutės sūnus“; Mane pribloškė jos žodžiai, nes dvejų metų vaikas negalėtų tokio dalyko pats sugalvoti — reiškia, ji tai išgirdo iš kažkieno

Šiandien mano dukra netikėtai pasakė: „Aš žinau, kad tu nesi mano močiutės sūnus“; Mane pribloškė jos žodžiai, nes dvejų metų vaikas negalėtų tokio dalyko pats sugalvoti — reiškia, ji tai išgirdo iš kažkieno 😢😱

Šiandien po darbo sėdėjau ant sofos ir ramiai žiūrėjau televizorių. Dieną buvo įprasta, rami, namų aplinka. Dukra sukosi šalia, murmėjo sau po nosimi, kaip daro kiekvieną dieną. Jai tik dveji, ji dar maišo žodžius ir kalba labai paprastai, todėl beveik nekreipiau dėmesio.

Staiga ji priėjo labai arti, pastojo tiesiai prieš mane, kaip nuotraukoje, sukryžiavo rankas ir suraukė antakius.

— Tėti… — pasakė rimtai.

— Kas nutiko, brangioji? — nusišypsojau, galvodamas, kad dabar išgirsčiau ką nors apie žaislus ar sausainius.

— Aš žinau paslaptį.

Šiek tiek nusišypsojau.

— Tai pasakyk.

— Tu nesi močiutės sūnus.

Sustingau. Iš pradžių man pasirodė, kad neteisingai girdėjau.

— Ką pasakei?

— Tu nesu jos sūnus, — pakartojo, jau truputį įsižeidusi.

Aš nusijuokiau, manydamas, kad tai tik vaikiška fantazija.

— Kodėl taip manai?

Ji dar labiau suraukė antakius.

— Nesijuok. Tai tiesa.

Ir tada pasijutau nejaukiai. Vienerių metų vaikas negali pats sugalvoti tokių žodžių. Reiškia, kažkas jai tai pasakė.

— Dukrele, ar tau tai pasakė močiutė?

— Ne.

— Mama?

— Ne.

Aš pasilenkiau prie jos.

— Tai kas tada?

Ji pažvelgė į mane labai atidžiai ir savo paprasta, vaikiška kalba pasakė tai, kas mane visiškai sukrėtė 😨😲 Toliau pasakojama pirmame komentare 👇👇

— Aš pati.

— Kaip „pati“? — nesupratau.

Ji pradėjo aiškinti, kaip tik galėjo:

— Tu nesimeni. Močiutė graži. Ji turi gražius plaukus. Gražias lūpas. Suknelę su gėlėmis.

Ji padarė pauzę, pažvelgė į mane ir pridūrė:

— O tu… fuj.

— Ką reiškia „fuj“? — negalėjau susilaikyti.

— Turi barzdą. Ir plaukus čia, — ji pirštu palietė mano krūtinę. — Tu nesusi gražus. Reiškia, ji nėra tavo mama.

Tada ji pasilenkė prie manęs ir pašnabždėjo:

— Tik niekam nesakyk. Močiutė nusiminės.

Iš pradžių tylėjau, bet paskui tiek juokiausi, kad man ašaros išplaukė. Pažadėjau jai, kad niekam nieko nesakysiu.

Tiesa ta, kad vakare ji pasakė tą patį močiutei ir mamai. Su ta pačia rimta veido išraiška ir tais pačiais argumentais.

Labai įdomu