Šeštą ryto mano anyta grubiai nušovė antklodę nuo nėščios pamotės:
—Kelkis, tinginė! Aš alkan! Kiek dar ketini gulėti?!
Bet ji net nenutuokė, kas jos laukė kitą dieną 😨😢
Pirmieji nėštumo mėnesiai man buvo labai sunkūs — nuolatinis pykinimas, silpnumas, nemigos naktis. O dabar dar ir anyta, kuri neleido man ramiai gyventi.
Kiekvieną rytą — priekaištai, rėkavimai, išsityčiojimai. Ir jei tik bandžiau pasakyti nors žodį atsakydama, ji iškart skųsdavosi vyrui ir grasindavo išvaryti mus iš namų.
Tą naktį beveik nesnaudžiau. Maždaug penktą valandą ryto akys pradėjo užsidarinėti, bet miegą sutrukdė aštrus balsas tiesiai prie ausies:
—Kelkis, tinginė, aš alkan! Paruošk ką nors, nes visą dieną tik miegi!
Užsimerkiau stipriai, bandydama neverkti.
—Mama, jaučiuosi blogai —šnibždėjau. — Visą naktį mane pykino.
—Laikyk savo ligas sau! —šaukė ji. — Mūsų laikais moterys gimdė ir nesiskųsdavo!
Pakeliauosi ir paruošiau pusryčius, bet kažkas manyje nutrūko. Supratau, kad taip daugiau negali tęstis. Turėjau sugalvoti keršto planą, kad į vietą pastatyčiau drąsią anytą. Ir štai ką padariau… Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Naktį, kai visi miegojo, įjungiau kolonėlėje įrašą — tylūs šnabždesiai, kūdikio verksmas, atodūsiai. Garso lygį nustatiau minimalų, kad skambėtų lyg iš toli.
Pirmas kelias minutes nieko nevyksta. Tada išgirdau, kaip kaimyninėje kambario lovoje girgždėjo — anyta prabudo.
Atrodė, kad namuose tvyrojo tyla, bet iš virtuvės ji girdėjo tylų moterišką šnabždesį, lyg kažkas verktų. Anyta įsiklausė — garsas nurimo. Ji pagalvojo, kad tai sapnas.
Po kelių minučių vėl — verksmas, tada šnaresys, tada vos girdimas vyriškas balsas. Anyta šoktelėjo lovoje, širdis plakė greitai.
—Kas čia?! —šaukė ji.
Atsakymo nebuvo. Tik lengvas beldimas į sieną ir vėl tyla.
Ryto metu ji taip ir nepamiegojo.
—Ar negirdėjai, kad naktį kažkas kalbėjo? —paklausė manęs ryte, išsigandusiomis akimis.
Aš nekaltai nusišypsojau:
—Ne, mama, aš visą naktį nemiegojau, skaičiau knygą, bet jokių balsų nebuvo. Gal tau pasirodė?
Kitą naktį viskas pasikartojo. Šnabždesiai, beldimas, tylus kūdikio verksmas.
Anyta pradėjo kryžiaus ženklą, šnabždėti maldas. Ji manė, kad jos miręs vyras atėjo jos pasiimti.
Ryto metu, drebėdama rankomis, ji priėjo prie manęs:
—Negaliu daugiau, namuose vyksta kažkas keisto…
Aš ramiai pažvelgiau į ją ir tyliai pasakiau:
—Gal Dievas tave baudžia. Gal reikėtų būti truputį geresnei kitiems.
Nuo to laiko ji pasikeitė. Nebeskriejo, nebesmerkė manęs, nebežadino rytais. Atvirkščiai — nešė arbatą, klausdavo, kaip aš jaučiuosi. O naktimis namuose vyravo tobulas tylojimas. Balsai išnyko… nes aš išjungiau kolonėlę.
