Senutė pasigailėjo jauno vaikino, kuriam nebuvo kur praleisti nakties: naktį moteris prabudo nuo to, kad vaikinas lėtai įėjo į jos kambarį, priėjo prie lovos ir padarė tai… 😨😱
Vaikinas buvo paprasčiausiai be išeities — nebuvo iš ko tikėtis pagalbos. Giminės atsisuko, draugų neliko.
Tada vienas tolimas giminaitis, geraširdis, bet naivus žmogus, pagalvojo: kadangi pažįstama senutė gyvena didžiulėje bute visiškai viena, kodėl gi neįleisti pas ją nuomininko — ir jai nebus taip vieniša, ir jam bus saugu nakvoti po stogu.
Vaikinas buvo maždaug dvidešimt penkerių; jis atėjo pas senutę su nedideliu kuprine, kurioje vos tilpo pora marškinių, sąsiuvinis ir sena tėvų nuotrauka.
Atrodė jis tylus, kuklus ir net drovus. Kai močiutė jį pamatė, kažkas jos širdyje suvirpo — pasigailėjo kaip artimo.
Ji iš karto įsivedė vaikiną į namus, neramiai klausinėjo, ar jis šiandien valgė, ar nenorėtų bulvių su svogūnu, o ryte pažadėjo košių. Net leido dėvėti senus sūnaus drabužius — sūnus jau seniai išvažiavo ir retai skambindavo.
Vakare senutė paruošė jam sūnaus kambaryje lovą, pakoregavo pagalvę, padarė jam kryžiaus ženklą ir tyliai palinkėjo ramios nakties. Pati nuėjo į savo miegamąjį, šypsodamasi — pirmą kartą ilgą laiką name kas nors svečiavosi, su kuo ji galėjo pasikalbėti.
Ji manė, kad Dievas jai atsiuntė tą vaikiną, kad bent kiek pralinksmitų vienatvę.
Močiutė dar ilgai gulėjo tamsoje, klausydamasi, kaip kažkur gretimame kambaryje girgžda grindys; ją kankino nemiga. Ir kai galiausiai ji pradėjo užmiginėti, staiga iš gretimo kambario nuskambėjo lengvas šniokštimas.
Močiutė pravėrė akis ir per pusšviesą pamatė, kaip jos miegamojo durys lėtai pravėrėsi. Slenksčio prieigose stovėjo vaikinas. Jo rankose buvo kažkas, ir neryškioje naktinės švieselės šviesoje jo veidas atrodė svetimas, kietas, be to minkštumo užuominos, kurią močiutė buvo pamatyti dieną.
Jis tyčia artėjo prie jos, žengdamas atsargiai, lyg bijotų pažadinti. Tačiau močiutė nemiegojo — ji stebėjo jį, sulaikiusi kvapą, jausdama, kaip jos krūtinėje siautėja širdis. Vaikinas sustojo prie lovos galvūgalio ir ilgai stovėjo, lyg kovodamas pats su savimi — daryti tai, ką sumanė, ar ne? Močiutė mintyse pradėjo melstis.
— Dieve, ką jis sumanė? Kas jo rankose? Kam aš įsileidau nepažįstamą vaikį, o jei jis…
Per pravertas vokas močiutė su siaubu pastebėjo, kaip vaikinas staiga padarė tai…. 😱😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Vaikinas lėtai pakėlė rankas, laikydamas pagalvę.
— Taip bus geriau mums abiems, — sušnibždėjo jis užkimusiu balsu ir prispaudė pagalvę prie senos moters veido.
Močiutė truktelėjo, išleido duslų, beviltišką riksmą ir pradėjo muštis, stumdama jį rankomis. Pagalvė nukrito ant grindų, vaikinas atsitraukė, išsigandęs, kad ji nemirs greitai. Senutė rėkė visa balsu:
— Padėkite! Žmonės! Mane žudo!
Kaimynai nubėgo per kelias sekundes — durys juk nebuvo užrakintos. Vienas įbėgo į miegamąjį, kitas nubėgo kviesti policijos.
Vaikinas stovėjo prie sienos sutrikęs ir išblyškęs, tarsi nesuvokdamas, kas nutiko. Jį suėmė ir išvedė į kiemą.
Vėliau, kai atvyko policija, paaiškėjo, kad vaikinas visai ne tas, už kurį apsimetė.
Jo tėvai daugelį metų prieš mirė paslaptingomis aplinkybėmis — tada jis buvo vienintelis liudytojas, ir tyrimui taip ir nepavyko išaiškinti, kas nutiko.
Nuo to laiko jis gyveno po įvairiais vardais, kol nesusigalvojo naujo plano: įsikurti pas patiklia senutę, o paskui viską pavadinti nelaimingu atsitikimu ir taip prisiteisti jos butą.
