Praleidau savaitę meilės su nepažįstamu jaunu vaikinu ir buvau įsitikinusi, kad tai tik paprastas kurorto romanas, tačiau grįžusi namo laukiau tikro siurprizo 🫣☹️
Su sese išvažiavome prie jūros rugsėjo pradžioje. Sezonas jau ėjo į pabaigą, paplūdimyje buvo mažiau žmonių ir viskas atrodė ramu bei šiek tiek tingiai. Pirmą vakarą nuėjome į mažą kavinę prie vandens. Sėdėjau, žiūrėdama į saulėlydį, ir jutau, kaip viduje pagaliau stoja tyla.
Jis pats priėjo. Paklausė, ar kėdė laisva. Nusišypsojo taip, lyg būtume seniai pažįstami. Jis buvo jaunesnis už mane, ir aš tai iškart supratau. Tačiau jo žvilgsnyje nebuvo pašaipos ar paviršutiniško susidomėjimo. Jis žiūrėjo rimtai ir dėmesingai, tarsi būčiau jam svarbiausia moteris toje vietoje.
Mes pradėjome kalbėtis. Iš pradžių apie jūrą, paskui apie gyvenimą. Iš karto pasakiau jam savo amžių. Pasakiau, kad esu ištekėjusi ir neketinu nieko žadėti. Jis ramiai linktelėjo ir atsakė, kad jam nereikia nieko, išskyrus šias dienas. Be ateities, be planų, be įsipareigojimų.
Šalia jo jaučiausi kitaip. Šalia jo nebuvau pavargusi žmona, pripratusi kentėti ir tylėti. Aš buvau moteris. Gyva, graži, geidžiama. Jis laikė mano ranką taip, tarsi bijotų paleisti. Žiūrėjo į mane taip, lyg būčiau jauniausia tame paplūdimyje.
Mes vaikščiojome naktį pakrante, maudėmės šiltame vandenyje ir juokėmės be priežasties. Kartais tiesiog tylėdavome ir žiūrėdavome į jūrą. Laikas su juo prabėgo taip greitai, kad nepastebėjau, kaip atėjo išvykimo diena.
Mes neapsikeitėme pažadais. Nekūrėme planų. Buvau tikra, kad viskas liks ten, prie jūros. Trumpas romanas, kuris bus pamirštas vos grįžus namo į įprastą gyvenimą. Netgi nesikeitėme kontaktais ar asmenine informacija.
Kelias atgal buvo ilgas. Mintyse jau tryniau jį iš atminties, įtikinėdama save, kad taip bus teisinga.
Tačiau namuose manęs laukė baisiausia „staigmena“ 😲🫣 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Kai atidariau buto duris, prieškambaryje stovėjo nepažįstami vyriški sportbačiai. Brangūs ir tvarkingai padėti prie sienos.
Iš virtuvės pasigirdo mano dukters balsas:
— Mama, tu grįžai? Noriu tave su kuo nors supažindinti.
Įėjau į kambarį ir pamačiau jį. Tą vaikiną iš paplūdimio.
Jis stovėjo šalia mano dukters.
— Tai mano sužadėtinis, mes greitai susituoksime, ar tu laiminga? — pasakė mano dukra, laimingai šypsodamasi.
Ir tą akimirką supratau, kad kurorto romanai kartais grįžta namo anksčiau, nei spėji juos pamiršti.
Ir dabar nežinau, ką daryti — ar pasakyti dukrai tiesą ir sugriauti jos laimę kartu su savo šeima, ar tylėti ir kasdien gyventi su šia melu, apsimesdama, kad nieko neįvyko?
