Po jaunos nusikalstamo autoriteto žmonos laidotuvių, kai visi giminaičiai ir svečiai jau buvo išsiskirstę, kapinių prižiūrėtojas ruošėsi išeiti, bet staiga išgirdo keistą girgždesį, sklindantį iš po žemės 😲
Iš pradžių jis pagalvojo, kad jam tik pasigirdo, ir žengė žingsnį link išėjimo, tačiau garsas pasikartojo — šį kartą aiškiau. O tada nutiko tai, apie ką mieste dar labai ilgai buvo kalbama 😢😱
Šią istoriją man papasakojo močiutė. Ji sakė, kad tai įvyko prieš daugiau nei dvidešimt metų, tačiau iki šiol prisimindavo ją drebančiu balsu.
Tuo metu jų mieste dirbo kapinių prižiūrėtojas — jau nebe jaunas, tylus, uždaras vyras. Jo vardas buvo Tomas. Jis retai su kuo kalbėdavosi, dirbo tyliai ir visada kapinėse pasilikdavo ilgiau nei kiti. Buvo kalbama, kad po žmonos mirties jis beveik niekada negrįždavo namo.
Tą dieną buvo laidojama jauna moteris — vietinio nusikalstamo autoriteto žmona. Niekas garsiai neištarė jos vardo. Net per laidotuves žmonės kalbėjo pašnibždomis, tarsi bijodami, kad mirusioji gali juos išgirsti.
Vyras ėjo procesijos priekyje. Veidas — lyg akmuo. Nei ašarų, nei isterijos. Aplink — apsauga, brangūs automobiliai, nepažįstami žmonės vienodai tuščiais žvilgsniais.
Tomas iš karto suprato: tai nebuvo paprastos laidotuvės. Jis gyvenime buvo daug matęs ir žinojo — tokie žmonės labai turtingi, o nelaimės juos visada lydi.
Kai jauna moteris buvo palaidota ir visi išvažiavo, kapinės ištuštėjo. Saulė jau leidosi, sniegas tyliai girgždėjo po kojomis. Tomas liko, kaip visada. Jis sulygino kauburį, patikrino kryžių, trumpai pastovėjo — ir ruošėsi išeiti.
Jis jau buvo beveik pasiekęs vartus, kai išgirdo keistą garsą.
Tylų. Vos girdimą. Silpną girgždesį.
Jis sustojo. Viską nurašė vėjui. Žengė žingsnį — bet garsas pasikartojo. Aiškiau.
Ir tada nutiko tai, apie ką vietiniai dar labai ilgai kalbėjo ir nuo ko ilgai negalėjo atsigauti 😢😲
Istorijos tęsinį papasakojau komentaruose 👇👇
Tomas lėtai apsisuko. Širdis jam nusirito į kulnus. Garsas sklido nuo šviežio tos pačios moters kapo.
Jis ilgai stovėjo, nedrįsdamas prieiti. Galiausiai vis dėlto grįžo. Pritūpė, priglaudė ausį prie žemės — ir išgirdo silpną dejones.
Jis nepradėjo galvoti ir nieko nekvietė. Tiesiog paėmė kastuvą ir pradėjo kasti.
Kai jis atidarė karsto dangtį, pamatė, kad moteris gyva. Ji kvėpavo. Vos vos.
Vėliau paaiškėjo: jos mirtis buvo suvaidinta. Vyras turėjo problemų su labai pavojingais žmonėmis. Jam buvo aiškiai pasakyta — šeimai gresia pavojus. Norėdamas išgelbėti žmoną, jis suvaidino jos mirtį. Gydytojai buvo papirkti, dokumentai suklastoti, laidotuvės surežisuotos.
Moteriai buvo suleistas preparatas. Ji turėjo atgauti sąmonę ne anksčiau kaip po valandos. Vyro žmonės turėjo ją naktį pasiimti ir išvežti. Tačiau kažkas nepavyko.
Ji pabudo anksčiau nei buvo suplanuota. Ir jei ne kapinių prižiūrėtojas, jos paprasčiausiai nebūtų spėję išgelbėti.
Kas buvo toliau — niekas tiksliai nežino. Sakoma, kad tą pačią naktį miestą paliko keli automobiliai. O jau po kelių dienų tas nusikalstamas autoritetas dingo. Kartu su žmona.
Močiutė visada baigdavo šią istoriją taip pat:
— Daugiau jų niekada nebemačiau. Nei jo. Nei jos. Tik kapinių prižiūrėtojas dar ilgai vaikščiojo po kapines ir kiekvieną kartą persižegnodavo, eidamas pro tą kapą. Nors jis jau seniai buvo tuščias.
