Pirmąją medaus mėnesio naktį turėjau atiduoti savo lovą savo girusiai anytai: kitą rytą įėjau į kambarį ir ant patalynės pamačiau kažką siaubingo 😱😲
Vestuvės baigėsi, ir mes su vyru nuėjome į jaunųjų kambarį.
Norėjau kuo greičiau nusirengti suknelę, nusivalyti makiažą ir pagaliau likti viena su vyru. Viskas atrodė tokia magiška… kol nesigirdėjo atkaklus beldimas į duris.
Kai vyras atidarė duris, ten stovėjo mano anyta: girtutėlė, vos laikėsi ant kojų, žodžiai maišėsi, žvilgsnis buvo susimaišęs.
Ji kažką neaiškiai murmėjo, praeidama pro mus ir nė vienu žodžiu nepasakusi atsisėdo tiesiai ant mūsų lovos, tarp rožių žiedlapių, ir akimirksniu užmigo.
Stovėjau šoke. Vyras bandė ją pažadinti, purtydamas per pečius, bet ji nereagavo.
— Gal miegok kitame kambaryje? Ten yra sofutė — pasakė jis, žiūrėdamas į mane sumišęs. — Aš pasiliksiu su mama, jei jai netikėtai pasidarys bloga…
— Bet aš taip nesivaizdavau mūsų medaus mėnesio nakties — tyliai pasakiau.
— Suprantu, atsiprašau… bet ji mano mama.
Tyliai linktelėjau ir išėjau. Visą naktį gulėjau ant sofos, neužmerkusi akių. Galvoje sukosi mintys — apie vestuves, apie mus, apie tai, kaip viskas pasisuko juokingai.
Ryte atidariau duris į mūsų miegamąjį… ir sustingau pamatusi tai, kas buvo ant patalynės… 😱🫣 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Atidariau duris ir iš karto pajutau stiprų alkoholio kvapą, sumaišytą su kvepalais. Kambarys buvo netvarkingas: pagalvės numestos ant grindų, anytos suknelė nuslinkusi pusiau, o ant baltos patalynės matėsi tamsios dėmės.
Priėjau arčiau ir sustingau. Tai buvo kraujas. Šiek tiek, bet pakankamai, kad širdis sustotų.
— Mama! — sušuko vyras, bėgdamas paskui mane. — Mama, ar viskas gerai?
Anyta tyliai sušnibždėjo ir bandė atsisėsti. Veidas buvo blyškus, lūpos sausos. Vyras padėjo jai atsisėsti, o aš stovėjau šoke, nežinodama, kur žiūrėti.
— Kas… čia nutiko? — tyliai paklausiau.
Vyras pažvelgė į patalynę ir nusviro.
— Panašu… kad kažkur nukrito, gal susižeidė, nežinau…
Jis apžiūrėjo jos rankas ir pastebėjo negilią, bet kraujuojančią žaizdą delne. Tikriausiai ji įsipjovė stiklo šukele, bandydama prieiti pas mus.
Anyta, nesuprasdama, kas vyksta, murmėjo:
— Aš… nenorėjau trukdyti… tiesiog negalėjau rasti savo kambario…
Stovėjau tyliai. Visi mano lūkesčiai dėl pirmosios medaus mėnesio nakties, romantikos ir jaukumo, subyrėjo kaip tie rožių žiedlapiai ant grindų.
Vėliau, kai vyras padėjo motinai persirengti ir paguldyti ją į kitą kambarį, grįžau pas save. Patalynė su dėmėmis gulėjo ant grindų, o kambaryje tvyrojo alkoholio ir kraujo kvapas.
Pagalvojau: štai kas yra šeimyninis gyvenimas. Nuo pirmos dienos — išbandymas.
