Per aštuonerius metus šeichas tyčiojosi iš savo žmonų, laužė jų valią ir vadino jas savo nuosavybe, kol jo gyvenime nepasirodė jauna studentė ir nepadarė kažko siaubingo 😱😱
Aštuonerius metus šeichas gyveno taip, tarsi visas pasaulis būtų jo žaislas. Turtai, valdžia ir begaliniai ištekliai pavertė jį žmogumi, kuris laikė save ne tik žemių ir rūmų, bet ir žmonių likimų šeimininku.
Kasmet jo haremą papildydavo naujos merginos – gražuolės iš viso pasaulio. Vienos ateidavo savanoriškai, viliojamos prabangos, kitas jis surasdavo jėga ar klasta.
Tačiau šeichas jų nemylėjo. Jis laužė šias merginas.
Jam kiekviena moteris buvo ne žmona, o daiktas, nuosavybė. Ant kiekvienos nugaros jis palikdavo raudoną ženklą – priklausomybės simbolį.
Tai nebuvo vien papuošalas: ženklas reiškė, kad jos prarado laisvę visam laikui. Nė viena iš žmonų neturėjo teisės palikti haremo ar net susisiekti su artimaisiais.
Taip tęsėsi daug metų. Bet vieną dieną jo gyvenime pasirodė ji.
Jauna studentė, graži ir išdidi. Ji išdrįso atsisakyti šeicho. Ir tai jam tapo iššūkiu.
Jis nusprendė, kad ją gaus bet kokia kaina. Jis turėjo pinigų, ryšių ir neribotą valdžią. Ir netrukus mergina neteko visko: ją išmetė iš universiteto, atėmė tėvo namus, motina liko be vaistų, o ji pati prarado darbą.
Jai nepaliko pasirinkimo. Kad išgelbėtų šeimą, ji sutiko ištekėti už jo.
Šeichas manė, kad palaužė ir ją, kaip visas kitas. Bet jis nežinojo, kad netrukus įvyks kažkas siaubingo 😱😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Kai merginą privertė įžengti į haremą, šeichas buvo įsitikinęs, kad ją nugalėjo. Tačiau iš tikrųjų ji pasirinko kitą taktiką.
Ji išmoko kęsti ir kūrė planą. Taip praėjo beveik metai.
Per šį laiką ji pelnė šeicho pasitikėjimą.
Hareme dirbo sena tarnaitė. Iš pradžių mergina klausinėjo jos apie nekaltas žoleles – nuo skausmo ar miego.
Vėliau pradėjo domėtis retais dykumos augalais.
Taip ji sužinojo apie „skorpiono ašaras“ – miltelius, pagamintus iš išdžiovintų dykumos skorpionų nuodų. Mažytėje dozėje jie buvo nepastebimi, bet patekę į vidų paralyžiuodavo širdį. Simptomai atrodė kaip natūralus širdies smūgis.
Tačiau buvo dar viena problema: šeicho maistą ir gėrimus tikrindavo jo asmeniniai tarnai. Bet kokia pastanga įberti nuodų baigtųsi išaiškinimu.
Ji žinojo: jei suklys, žus ne tik ji, bet ir jos motina bei net tėvas. Todėl mergina pradėjo ieškoti kito kelio.
Jai kilo mintis, nuo kurios iš pradžių pačiai buvo baisu: ji turės perduoti nuodus artumo metu.
Ji taip pat sužinojo apie priešnuodį, kurį galima pagaminti iš kartaus augalo „Adomo ašara“ šaknies.
Ji slapta jį ruošė ir gėrė mažomis dozėmis, kol kūnas priprato.
Tą naktį šeichas buvo ypač linksmas. Jis gėrė vyną, juokėsi ir, kaip visada, mėgavosi savo valdžia.
Kai jie liko vieni, ji padarė tai, ko jis nesitikėjo: pabučiavo jį pirmoji. Ilgai. Tuo momentu mažytė miltelių kruopelė, paslėpta už jos skruosto, perėjo į jo burną kartu su seilėmis.
Šeichas nieko nepastebėjo. Po kelių minučių jo veidas pasikeitė. Jis bandė atsistoti, bet kojos jo neklausė.
Ir netrukus jis krito ant grindų, gaudydamas orą. Tarnai įbėgo, bet jau buvo per vėlu. Niekas neįtarė merginos: visi nusprendė, kad šeichą ištiko širdies smūgis.
O mergina žinojo: dabar jis daugiau niekada nesugriaus nė vieno gyvenimo.
