Pastebėjau, kad naktimis mano bute vyksta keisti dalykai, tačiau policijoje mane pavadino beprote ir net nenorėjo manęs išklausyti 😢
Todėl savo kambaryje įrengiau paslėptą kamerą, o ryte, peržiūrėjusi įrašus, pasibaisėjau tuo, kas iš tikrųjų vykdavo mano namuose naktimis 😱😨
Visada buvau tikra perfekcionistė. Mane erzina bet kokia netvarka. Jei stiklinė nestovi stalo centre – aš ją pataisau. Knygos lentynoje turi būti sudėtos tam tikra tvarka. Rankšluosčiai sulankstyti lygiai, batai prie durų – griežtai poromis. Pastebiu tokias smulkmenas, kurių kiti net nemato.
Tačiau ši istorija ne apie mano charakterį.
Ji apie tai, kaip būtent šis įprotis išgelbėjo man gyvybę.
Viskas prasidėjo maždaug prieš du mėnesius. Iš pradžių tai buvo smulkmenos. Tokios mažos, kad paprastas žmogus nebūtų į jas atkreipęs dėmesio.
Vieną vakarą pastatiau stiklinę vandens ant naktinio stalelio ir aiškiai prisiminiau, kad prieš miegą iš jos negėriau. Ryte priėjau prie stalelio ir pamačiau vandens lašus stiklinės viduje. Ji buvo drėgna, lyg kažkas būtų iš jos gėręs. Stovėjau ir bandžiau prisiminti, ar galėjau tai padaryti naktį, bet aš nevaikštau per miegus ir niekada neprabundu atsigerti vandens. Nusprendžiau, kad tiesiog buvau pavargusi ir suklydau.
Po kelių dienų grįžau namo ir pastebėjau purvinus pėdsakus ant durų kilimėlio. Gyvenu viena, tą dieną lauke buvo sausa, ir tikrai prisiminiau, kad nusišluosčiau batus. Ilgai žiūrėjau į kilimėlį, o paskui įtikinau save, kad tai liko nuo ankstesnės dienos ir aš tiesiog nepastebėjau.
Vėliau iš sandėliuko dingo gabalėlis duonos. Aš visada pjaunu lygiai ir žinau, kiek liko. Šį kartą kraštas buvo nelygus, tarsi kažkas būtų jį nulaužęs ranka. Tą vakarą jau nebegalėjau ramiai sėdėti virtuvėje.
Pradėjau fotografuoti kambarį prieš eidama miegoti, kad įsitikinčiau, jog man nesivaidena.
Paskambinau visiems draugams ir artimiesiems, kurie teoriškai galėjo turėti mano buto raktus. Niekas nieko nežinojo. Pakeičiau spyną. Pasidarė šiek tiek ramiau, bet keistenybės nesiliovė.
Policijoje į mane žiūrėjo kaip į beprotę. Sakė, kad esu pernelyg įtaigi, kad tai tik stresas ir vaizduotė. Vienas pareigūnas net patarė mažiau žiūrėti filmų apie vaiduoklius ir išgerti raminamųjų. Išėjau iš ten su jausmu, kad manęs tiesiog niekas negirdi.
Tačiau aš tikrai žinojau, kad kažkas vyksta.
Kai knyga, kurią vakare padėjau ant stalo, ryte stebuklingai atsidūrė ant sofos, supratau, kad daugiau laukti negaliu. Jei niekas manimi netiki, turiu tai įrodyti pati.
Įrengiau paslėptas kameras miegamajame ir virtuvėje. Atsiguliau su stipriai plakančia širdimi ir pirmą kartą gyvenime bijojau užmerkti akis.
Ryte įjungiau įrašus ir pasibaisėjau pamačiusi, kas vyksta mano namuose naktimis 😨😱 Savo istorijos tęsinį papasakojau pirmame komentare 👇👇
Iš pradžių nieko. Tuščia virtuvė. Tyli miegamoji. O tada, apie pirmą valandą nakties, pamačiau, kaip iš lubų liuko, vedančio į seną palėpę, lėtai leidžiasi vyras. Liesas, šiek tiek plikantis, apsirengęs tamsiais drabužiais.
Jis vaikščiojo po virtuvę, atidarė šaldytuvą, gėrė vandenį iš mano stiklinės, valgė duoną. Pastūmė lėkštę, palietė rankšluostį. Tada įėjo į miegamąjį.
Ir to aš niekada nepamiršiu.
Jis stovėjo šalia mano lovos ir ilgai stebėjo, kaip aš miegu. Beveik valandą. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Kartais pasilenkdavo arčiau, tarsi tikrintų, ar aš kvėpuoju. Vienu momentu jis net perbraukė ranka per antklodę, visai šalia mano rankos.
Žiūrėdama įrašą drebėjau.
Policija atvyko iš karto, kai atnešiau jiems vaizdo įrašą. Paaiškėjo, kad aukštu aukščiau, senoje palėpėje, gyveno jaunas vyras. Jis buvo neteisėtai ten įsibrovęs ir slėpėsi.
Anksčiau jis buvo susijęs su merginos dingimo byla, tačiau buvo pripažintas nepakaltinamu ir gydytas psichiatrijos klinikoje. Kažkokiu būdu jis atsidūrė laisvėje.
Jį suėmė. Tačiau jis taip ir nepaaiškino, kodėl tai darė.
Po to aš nebegalėjau likti tame bute. Turėjau persikelti pas tėvus. Iki šiol pabundu nuo kiekvieno menkiausio garso ir kelis kartus tikrinu duris.
