Pakviečiau vyrą pas save namo į romantišką vakarienę: tiksliai 8 valandą vakaro pasibeldė į duris, atidariau… ir sustingo akis užmerkusi dėl to, ką pamačiau 😱😱
Mano draugės sakė, kad aš suprotėjau, kai vėl pradėjau kreipti dėmesį į vyrus. Man 54 metai, vyras mane paliko. Tiesiog norėjau vėl jaustis mylima ir geidžiama.
Būtent tada mano gyvenime atsirado naujas vyras. Buvo kaimynai, kartais susitikdavome parke. Dažnai kalbėdavomės ir pamažu priartėjome vienas prie kito.
Vieną dieną jis pakvietė mane į pasimatymą. Nusprendžiau surengti jį pas save namuose. Padariau viską gražiai ir romantiškai: žvakės, vakarienė, muzika… tik mes du.
Tiksliai 8 valandą pasibeldė į duris. Nuėjau atidaryti… ir sustingo. 😱😱 Tikrai nesitikėjau tokio dalyko.
Ant slenksčio stovėjo mano naujas vyras — be gėlių, be dovanos, be menkiausio dėmesio gesto.
—Tu rimtai? —paklausiau, negalėdama patikėti savo akimis.
—O kas? —jis nustebo.
—O kur gėlės, kur dėmesys?
Jis šyptelėjo iš viršaus:
—Kokios gėlės? Aš nesu berniukas, kad dovanočiau „gėlytes“.
Aš atsidusau ir staiga supratau:
—O aš nesu mergaitė, kad rinkčiausi tokius vyrus kaip tu. Mano amžiuje man nereikia žmogaus, kuris net nesupranta moters vertės smulkmenose. Aš stengiausi, padariau viską romantiškai… Geriau eik… ir pamiršk mane.
Durys užsidarė, žvakės dar degė, o vakarienė liko nepaliesta.
Kitą dieną papasakojau viską draugėms. Vienos sakė, kad pasielgiau teisingai, kad esu verta daugiau ir neturiu sutikti su trupiniais. Kitos tvirtino, kad praleidau paskutinę galimybę, kad mano amžiuje reikia griebtis bet ko.
O aš sėdžiu ir galvoju: ar verta bijoti likti vienai, jei alternatyva – išduoti pačią save?
