„Butas registruotas tavo vardu“, – griežtai pasakė anyta. Po šio pokalbio butas tarsi susitraukė, pasidarė ankštas.
Vyras pradėjo vėluoti namo, skleidė dūmų kvapą, nors, atrodė, nerūkė.
Džinsus nešiojo aplaidžiai, puodus vilko per kilimą – visa tai erzino žmoną. 😨😨
Santykiuose atsirado šaltis. Vietoj rūpestingų klausimų – šaltas „Yra ką pavalgyti?“ Vietoj šiltų žodžių – tyla.
Vieną rytą jis pateikė netikėtą pasiūlymą, kuris visus sukrėtė.
Tęsinys pirmame komentare.👇👇
– Įforminkime butą abiejų vardu. Kad viskas būtų žmogiškai, – pasakė jis.
Julija sustojo prie stalo su kreidelėmis.
– Jis pats sugalvojo? Ar tai Svetlanos Petrovnos pasiūlymas?
– Tai tiesiog logiška. Juk mes šeima.
– Kai pirkau šį butą, tu buvai tik vaikinas su kava. O dabar turime dalintis?
– Tu gi moteris. Elkis kaip moteris.
Julija nervingai nusijuokė:
– O tu iki šiol elgeisi kaip nuomininkas – su pretenzijomis.
Jis norėjo išeiti, bet liko.
– Aš tik pasiūliau. Pagalvok. Juk mes kartu.
– Tik kai tavo mama paskambina.
Jis patylėjo, nuėjo į vonią ir trenkė durimis.
Julija liko viena, klausėsi, kaip teka vanduo, kaip šniokščia dušas, kaip krenta muilas.
Šiame bute tarsi gyveno kažkas svetimas.
Jie daugiau nebekalbėjo apie jausmus – tik apie orą ir buitines smulkmenas.
Kitą dieną Artiomas vėl ramiai ir santūriai iškėlė buto temą:
– Gal bent pakalbėkime? Juk iš esmės aš…
– Artiomai, – griežtai pertraukė Julija, nepakeldama akių nuo knygos, – kitą kartą pasiūlysi televizorių užrašyti sau, o tualetą – savo mamai?
Jis atsiduso ir išėjo į balkoną – dabar tai buvo jo vieta su cigarete ir telefonu.
Po savaitės Julija rado brošiūrą: „Bendros nuosavybės registracija“.
– Kas dabar, tapai teisininku? – pasišaipė ji.
– Tiesiog skaitau. Tau, kaip ekonomistei, turėtų būti įdomu.
– O man įdomu, kodėl nusprendei viską dalytis po lygiai?
– Nes aš čia gyvenu. Aš ne svetimas.
– O elgiesi kaip svetimas.
Jis metė šaukštą – koldūnai išsibarstė po stalą.
– Tu apskritai nori čia būti? Ar tiesiog nori viską pasiimti?
Tyla.
– Mama, ne dabar, – netikėtai pasakė jis į ragelį.
Julija girdėjo pokalbius su jo motina, grasinimus „įtraukti teisininką“.
Naktį nemiegojo, klausėsi, kaip jis knarkia, ir galvojo, kaip greitai vyras tapo svetimu.
Auštant ji priėmė sprendimą – gana būti vien tik žmona. Laikas tapti šeimininke.
Rytą Artiomas šaukė, ruošdamas pusryčius:
– Kodėl neatsikėlei?
– Ruoškis, – ramiai pasakė Julija. – Juk beveik bendrasavininkas.
Jis pasipiktino, bet ji priminė: meilė – ne nuosavybė.
Planas buvo paprastas: kol Artiomas buvo išėjęs pas mamą ar „pas Lenočką“, Julija iškvietė meistrą ir pakeitė spynas.
Paliko raktą ir raštelį: „Tik susitarus. Su pagarba – buvusioji“.
Kai jis grįžo, negalėjo patekti į butą. Skaitė raštelį su nuostaba, pykčiu ir tuštuma.
– Tu neapsigalvojai?
– O tu, kai landžiojai po spintas – nesušalai?
Ji ramiai išėjo, neužverdama durų.
Anyta skambino, kaltino: „Tu sugriovei santuoką“.
– Ne, – atsakė Julija. – Aš išgelbėjau save.
Pavasarį Julija valė langus ir jautė laisvę.
Prie jos priėjo močiutė Larisa:
– Matai? Tu šaunuolė.
Julija nusišypsojo:
– Dabar viskas mano. Net vienatvė.
– Ji kaip sena striukė – iš pradžių nepatogu, paskui jauku.
Ji atidarė spintą ir įdėjo naują segtuvą: „Ateities planai“.
Mieste apačioje ūžė gyvenimas, o gyvenimas tęsėsi.
