Nėštumo metu mano arklys prisidėdavo savo didelę ausį prie mano pilvo ir tyliai nimbždavo: bet vieną dieną jis stipriai smogė man snukučiu į pilvą, o tada sužinojau ką nors siaubingo 😱😨
Turėjome savo ūkinį ūkį, kur su vyru auginome daržoves ir vaisius, prižiūrėjome karves, vištas, kiaules ir avis.
Tačiau mūsų tikrasis lobis buvo mūsų arklys – protingas, kilnus ir ištikimas. Jis tapo ne tik pagalbininku ūkyje, bet ir tikru draugu, tarsi šeimos nariu.
Kai sužinojau, kad esu nėščia ir kad turėsime sūnų, pasaulis aplink mane pasikeitė. Pradėjau pastebėti, kad arklys elgiasi kitaip.
Jis traukėsi prie manęs, prisidėdavo savo didelę ausį prie mano pilvo, tarsi klausytųsi. Kartais tyliai nimbždavo, tarsi juoktųsi iš džiaugsmo, ir švelniai mane paliesdavo snukučiu.
Atrodė, kad jis žino daugiau apie kūdikį nei aš pati. Visą septynių mėnesių nėštumo laikotarpį jis buvo šalia, saugojo mane, stebėjo kiekvieną mano žingsnį ir nė akimirkai nesitraukė.
Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Arklys staiga tapo neramus ir agresyvus. Jis smogė man snukučiu į pilvą, ne stipriai, bet nemaloniai. Atsitraukiau ir sušukau:
—Oi! Ką tu darai?
Bet jis nesustojo. Jo snukis ir dantys vėl ir vėl artėjo prie mano pilvo, tarsi bandytų man kažką pasakyti. Galiausiai jis mane įkando – atsargiai, bet taip, kad man sustojo kvėpavimas iš baimės.
Išsigandau iki drebėjimo. Pirmoji mintis buvo siaubinga: „Kažkas nutiko kūdikiui… Arklys jam pakenkė.“
Mes su vyru panikoje nuvažiavome į ligoninę. Gydytojai iš karto pradėjo tyrimus. Ir tai, ką jie atrado, visus šokiravo 😨😱
Paaiškėjo, kad mūsų sūnus vystėsi sunki širdies yda. Ankstesniuose tyrimuose to nepastebėjo, ir niekas nesupojo, kad situacija kritinė.
Bet būtent dabar, kelias savaites iki gimdymo, kūdikio būklė staigiai pablogėjo. Jei būtume nesikreipę laiku, pasekmės būtų buvusios tragiškos.
—Tai stebuklas, kad atvykote būtent šiandien, – sakė gydytojas. — Reikia skubiai gelbėti kūdikį.
Tada prisiminiau arklių. Jo keistas elgesys, desperatiški bandymai patraukti mano dėmesį… Jis jautė tai, ko net gydytojai nematė.
Po ilgų nerimo, tyrimų ir gydymo dienų mums pavyko išsaugoti kūdikio gyvybę. Grįžau namo ir pirmiausia nuėjau pas jį, pas savo ištikimą arklių.
Jis stovėjo ramiai, nusileidęs galvą, tarsi laukė manęs. Apsikabinau jį už kaklo ir prispaudžiau skruostą prie jo šilkinio kailio:
—Ačiū tau, mano mergyte. Tu išgelbėjai mano sūnų.
Arklys tyliai nimbždavo ir vėl prisidėjo ausį prie mano pilvo, bet šįkart tai buvo švelnu ir mylinčiai, tarsi jis žinotų, kad baisiausia jau praėjo.
