Naras pastebėjo surūdijusį traukinį dvidešimties metrų gylyje: tai, ką vyras rado traukinio viduje, buvo tikras šokas 😱😱
Naras nuskendo giliai po vandeniu. Čia, daugiau nei dvidešimties metrų gylyje, vyravo tyla ir šaltis. Žibintuvėlio šviesa perskrodė tamsą, lėtai atskleisdama smėlyje besikrapštančius jūros gyvius. Viskas vyko įprastai… kol prieš jį nepasirodė kažkas keisto.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodė kaip didelė tamsi dėmė, bet priėjus arčiau, naras sustingo. Prie jo stovėjo visas traukinys. Tikras, surūdijęs, su nuvytusiomis durimis ir surūdijusiomis ratų dalimis, nugrimzdęs į smėlį. Korozija sunaikino beveik visą metalą, tačiau vagonų kontūrai dar buvo matomi.
Jis apšvietė bėgius — jie tęsėsi kažkur į tolį, tiesiai į gelmę. Širdis pradėjo plakti greičiau. Kaip traukinys galėjo atsidurti čia, po vandeniu, vietoje, kur atrodė, kad niekada nebuvo žmogaus pėdos? 😨😲 Naras lėtai plaukė į traukinio vidų ir ten pamatė ką nors siaubingo 😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Vagonų viduje viskas buvo padengta dumblu. Ant sienos išliko vos matomas baltas užrašas: „1953“.
Tik tada jam atsivėrė tiesa. Tai buvo vienas iš tų traukinių, kurie kadaise važinėjo senąja geležinkelio linija per slėnį. Vėliau pastatė užtvanką, ir vanduo pamažu pakilo, užtvindydamas viską aplink: stotis, namus, bėgius ir traukinius.
Dabar šis vagonas stovėjo čia, kaip tylus praeities epochos liudytojas. Dugne, kur kadaise virė gyvenimas, liko tik atmintis — šalta, surūdijusi ir amžinai tyli.
