—Na, puikiuolė, padėjo tau tavo auksinė medalis? Pažiūrėk, kuo mes tapome – ir kaip gailiai tu atrodai —, tyčiojosi buvę klasės draugai iš kuklios merginos per susitikimą, manydami, kad ji vis dar tyli ir paklusni 😢
Bet tai, ką ji padarė vėliau, visus šokiravo 😱
Sunkios stiklinės durys į restoraną „Terasa“ atsidarė tyliai girgždėdamos. Marija akimirkai sustojo prie durų, pažvelgė į triukšmingą salę ir tik tada įžengė vidun.
Viduje buvo daug žmonių. Muzika grojo garsiai, padavėjai greitai vaikščiojo tarp stalų, o oras kvepėjo prabangiais kvepalais, kepta mėsa ir vynu. Salės centre stovėjo ilgas stalas, prie kurio jau sėdėjo jos buvę klasės draugai.
Praėjo penkiolika metų nuo išleistuvių.
Marija čia neatėjo iš nostalgijos. Ji tiesiog norėjo užbaigti seną gyvenimo skyrių ir pažvelgti į žmones, su kuriais kadaise kasdien sėdėdavo vienoje klasėje.
Ji pakoregavo paprastą žalią lininę suknelę ir ramiai priėjo prie stalo.
—O, pažiūrėkite, kas atėjo! —nuskambėjo garsus moters balsas.
Tai buvo Lilija. Mokykloje ji buvo laikoma gražiausia klasės mergina, o dabar sėdėjo ryškiai raudonais drabužiais, su idealia šukuosena.
Lilija atidžiai pažvelgė į Mariją nuo galvos iki kojų.
—Marija? Nesitikėjome tavęs pamatyti, —šyptelėjo Igoris, buvęs mokyklos sportininkas, kuris dabar pastebimai priaugo svorio.
Marija ramiai pasisveikino su visais ir atsisėdo ant laisvos kėdės šalia stalo krašto.
Prie stalo jau vyko gyva diskusija. Kiekvienas pasakojo apie savo gyvenimą, bet tai labiau priminė varžybas.
Kas nors kalbėjo apie brangius automobilius. Kas nors gyrėsi naujais butais. Kas nors pasakojo, kiek kartų per metus skrenda atostogauti į užsienį.
Marija tyliai klausėsi ir kartais linkčiojo galva. Rankose laikė stiklinę vandens su citrina.
—Marija, o ką tu veiki? —staiga paklausė Lilija garsiai, sąmoningai pakeldama balsą.
Pokalbiai prie stalo iš karto nurimo.
Visi atsigręžė į ją.
Lilija nusišypsojo ir pasukiojo taurę rankoje.
—Mes prisiminėme mokyklą. Tu buvai pas mus pati protingiausia. Visada su knygomis.
Ji šiek tiek pasilenkė į priekį.
—Ir kas? Kam tau dabar pravers tavo išmintis?
Keletas žmonių prie stalo nusijuokė.
—Tikriausiai dirbi kažkur už mažą atlyginimą? —tęsė Lilija—. Archyve arba bibliotekoje?
Kas nors tyliai nusijuokė.
Igoris garsiai nusijuokė.
—Prisimenate, kaip ją vadinome? —tarė jis—. Baisuolė.
Prie stalo vėl nuskambėjo juokas. Marija ramiai į juos pažvelgė.
Mokykloje šis žodis ją labai žeidė. Ji buvo tyli mergaitė, nešiojo senus brolio megztinius, didelius akinius ir beveik visada sėdėjo prie knygų.
Ji padėdavo jiems rašyti kontrolinius, leisdavo kopijuoti namų darbus ir ištraukdavo pusę klasės egzaminuose.
O mainais girdėdavo tik pokštus ir pašaipas.
Marija lėtai padėjo stiklinę ant stalo ir pažvelgė į Liliją. Jos žvilgsnyje nebuvo pykčio. Tik ramybė. Šie žmonės vis dar gyveno taip pat, kaip prieš penkiolika metų. Jie tiesiog to nesuprato.
Ir kas buvo įdomiausia – niekas prie to stalo net neįtariavo, kuo Marija per tuos metus tapo 😢😲 Tolimesnę istorijos dalį rasite pirmame komentare 👇👇
Marija lėtai padėjo stiklinę ant stalo ir jau ruošėsi atsistoti, kai prie jų staliuko priėjo vyras griežtu kostiumu.
Jis atrodė šiek tiek susijaudinęs.
—Atsiprašau… gal galėčiau su jumis pasikalbėti minutėlę? —pasakė jis, kreipdamasis į Mariją.
Visi prie stalo nustebę nutilo.
—Mano žmona žiūri jūsų kanalą kiekvieną vakarą, —tęsė vyras—. Ji iš karto jus atpažino prie įėjimo ir paprašė nufotografuoti.
Ištiesė telefoną.
Marija šiek tiek nusišypsojo.
—Žinoma, galima.
Greitai padarė nuotrauką, vyras padėkojo ir grįžo prie savo staliuko.
Prie stalo įsivyravo keista tyla.
Lilija susiraukė.
—Palauk… —lėtai pasakė ji—. O tu… kas esi?
Marija ramiai pažvelgė į ją.
—Aš esu žurnalistė, —atsakė ji.
Igoris nusijuokė paniekingai.
—Ir kas? Dabar kiekvienas antras tinklaraštininkas save vadina žurnalistu.
Marija purtė galvą.
—Dirbu nacionaliniame naujienų kanale. Vedu tyrimų programą.
Lilija staiga paėmė telefoną ir pradėjo kažką ieškoti.
Po kelių sekundžių jos veidas pasikeitė.
Ekrane buvo Marijos nuotrauka iš naujienų.
Po ja antraštė:
„Marija Volkova – žurnalistė, kurios tyrimai padėjo atskleisti dešimtis didelių korupcijos bylų.“
Lilija lėtai nuleido telefoną.
—Tai… tu?
Marija ramiai linktelėjo.
—Į televiziją patekau ne per pažintis, —pasakė ji— ir ne per kieno nors ryšius.
Ji akimirkai pažvelgė į visus prie stalo.
—Aš tiesiog daug mokiausi ir daug dirbau.
Jau niekas nesijuokė.
Marija ramiai atsistojo nuo stalo, paėmė rankinę ir pasakė:
—Malonu buvo jus pamatyti.
Ji paliko restoraną taip pat ramiai, kaip ir į jį įėjo.
