Nuotaka ir sūnus paliko mane miške visiškai vieną ir išvažiavo: tikėjausi, kad jie sugrįš, bet paskui pradėjau girdėti keistus garsus 😨😢
— Mama, kam tu čia visa tai dramatizuoji? Tiesiog pailsėk truputį, gryname ore, mes greitai sugrįšime, — pasakė sūnus, nežiūrėdamas man į akis.
— Taip, čia labai gražu… tyla, pušys… Sėdėk ramiai, — pridūrė jo žmona, įtemptai šypsodamasi.
Jie paguldė mane po medžiu, įdėjo į rankas pledą ir butelį vandens. Aš dar bandžiau juokauti:
— O kaip atgal? Pats pėsčias?
Bet atsakymas buvo tik vienas — durų trenksmas. Mašina nuskriejo tolyn, kilnodama dulkių takelį.
Iš pradžių aš tiesiog netikėjau. Žiūrėjau ten, kur dingo mašina, ir kartojau sau: Jie sugrįš. Jie tiesiog norėjo mane išgąsdinti. Aš jiems tiesiog įsižeidžiau — ir štai toks keistas jų elgesys… Bet praėjo minutės. Tada valanda. Tada pradėjo temti.
Baimė kėlėsi lėtai, kaip šaltis kauluose. Aš atsisėdau, apkabinusi kelius. Krūtinėje tarsi mazgas — ne tiek nuo šalčio, kiek nuo skausmo. Mano sūnus. Mano gimęs berniukas.
— Reiškia, nereikalinga… Nereikalinga… — sumurmėjau, jausdama, kaip ašaros teka per skruostus.
Maniau, kad tai pabaiga. Mirti miške, po medžiu, nuo šalčio, išdavystės, vienatvės — ar taip atrodo gyvenimo pabaiga?
Ir tada… kažkur toli pasigirdo keistas garsas. Tai buvo kaukimas ar duslus lojimas. Jis artėjo vis arčiau. Aš sulaikiau kvapą. Krūmuose kažkas šnarpštė. Mano širdis daužėsi kaip pašėlusi. Prisiglaudžiau prie medžio kamieno.
O tada įvyko visiškai netikėtas dalykas…
Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Alla Sergejevna atsigavo seno miško žemėje — rankos surištos, kūnas skauda. Prieš akis — tik tamsa ir vienatvė. Sūnus ir nuotaka, Petras ir Marina, išvažiavo, palikdami ją vieną miške.
Viskas dėl palikimo, dėl pinigų, dėl tos sumos, kurią Alla visą gyvenimą taupė anūkui.
Ji prisiminė, kaip Petras, supykęs dėl atsisakymo duoti jam „tik“ pusę milijono, šaukė: „Tu renkiesi Vaniją, o ne mane!“. O ji — nepasirinko. Ji tiesiog matė: anūkas stengiasi, mokosi, svajoja. O sūnus vis ieško lengvų kelių.
Dabar ji miške. Be maisto, be vilties. Vienu metu ji išgirdo balsą. Jauna mergina su šunimi ginčijosi su savimi: „Geriau gyventi su vilkais, nei su išdaviku“. Alla surinko jėgas, sušnibždėjo: „Padėk…“
Šuo pradėjo loti — ir nepažįstama mergina įėjo į namelį. Jos vardas buvo Aliona. Ji atrišo senolę, davė vandens ir, išgirdusi jos istoriją, pasakė: „Tu nesi viena. Mano motina taip pat mane išdavė“. Jos liko kartu.
Praėjo savaitė. Miške šalta, baisu. Mergina susirgo. Vandens beveik nebuvo. Alla stengėsi padėti, kaip galėjo, bet ir jos jėgos baigėsi.
Staiga — šuns lojimas ir pažįstamas balsas:
— Močiute! Kur tu?
Tai buvo Vanija. Jis visą tą laiką jos ieškojo, jautė, kad kažkas nutiko. Jis apkabino ją stipriai, kaip vaikystėje, ir pasakė:
— Viskas praeityje, močiute. Aš su tavimi.
Allą ir Alioną nuvežė į ligoninę. Vanija jų neliko. Petro jis nepasidavė policijai — tiesiog paleido visam laikui.
Vėliau, geriami arbatos, Alla šypsojosi:
— Gyvenimas dar nesibaigė. Gal net proanūkius prižiūrėsim, Vanija…
O šalia gulėjo šuo, Toška, tyliai dūsavo. Dabar visi turėjo naują gyvenimą.
