Po jaunosios karalienės mirties valdovas įsakė į rūmus atgabenti 12 jaunų merginų iš skirtingų savo imperijos kampelių, kad jos jam „tarnautų“. Tačiau jau po pirmos nakties, praleistos su jomis vieniems, tarnai, ryte atvėrę imperatoriaus kambarių duris, buvo priblokšti ir išsigandę to, ką pamatė viduje 😱
Po jaunosios karalienės mirties visas rūmai paskendo gedule. Bent jau taip tai atrodė iš išorės. Gatvėse žmonės nuleido galvas, aikštėse užgeso šventinės šviesos, o šventyklose dieną ir naktį degė žvakės. Tačiau niekas taip nuoširdžiai neliūdėjo kaip paprasti imperijos gyventojai. Jie mylėjo savo karalienę visa širdimi.
Jaunoji valdovė buvo gera, teisinga ir visada stengėsi padėti vargšams. Ji steigė prieglaudas našlaičiams, dalijo grūdus bado metu ir dažnai pati išklausydavo paprastų žmonių skundų. Daugelis sakė, kad būtent jos dėka didžiulė imperija dar nevirto baimės ir nevilties vieta.
Tačiau jos vyras buvo visiška priešingybė.
Imperatorius buvo laikomas vienu žiauriausių savo laikmečio valdovų. Jo bijojo net jo paties patarėjai. Už menkiausią klaidą jis galėjo įmesti žmogų į kalėjimą, atimti visos šeimos turtą ar pasiųsti nekaltąjį į mirtį. Žmonės jo nekentė, bet niekas nedrįso to pasakyti garsiai.
Laikui bėgant imperatorius ėmė pastebėti tai, kas jį vis labiau siutino.
Kur tik pasirodydavo karalienė, žmonės ją sutikdavo šypsenomis. Kai imperatorius važiuodavo gatvėmis, gyventojai vengdavo jo žvilgsnio. Tačiau vos pasirodžius karalienei, aplink ją susirinkdavo minios laimingų žmonių.
Kiekvienais metais jo pavydas darėsi vis stipresnis.
Ir tada įvyko tai, apie ką rūmuose buvo vengiama kalbėti.
Vieną dieną jaunoji karalienė staiga susirgo. Viskas įvyko pernelyg greitai. Geriausi gydytojai negalėjo jai padėti, o po kelių dienų visa imperija išgirdo siaubingą žinią apie jos mirtį.
Daugelis šnibždėjosi, kad liga atsirado per staiga ir kad visa tai galėjo suorganizuoti imperatorius. Tačiau įrodymų nebuvo.
Praėjus vos kelioms savaitėms po laidotuvių, imperatorius sukvietė savo tarnus ir davė naują įsakymą.
— Atvežkite į rūmus dvylika gražiausių ir jauniausių merginų iš visų mano imperijos kampelių. Išsirinksiu naują žmoną.
Įsakymas buvo įvykdytas nedelsiant.
Kariai išvyko į skirtingas provincijas. Po kelių savaičių į rūmus pradėjo atvykti vežimai su merginomis. Vienos buvo pirklių dukros, kitos kilusios iš kilmingų šeimų, o dar kitos – iš mažų kaimų.
Niekas nedrįso atsisakyti. Tačiau visos puikiai žinojo, kas vyksta rūmuose.
Merginos jau buvo girdėjusios gandus apie žiaurų valdovo būdą. Daugelis verkė visą kelionę. Kai kurios maldavo kareivių jas paleisti namo. Kitos meldėsi dievams ir tikėjosi stebuklo.
Kai visos dvylika merginų buvo surinktos rūmuose, jos buvo nuvestos pro milžiniškus vartus, ilgus koridorius ir prabangias sales, papuoštas auksu ir brangakmeniais.
Tačiau prabanga negalėjo paslėpti baimės. Kiekviena mergina suprato esanti spąstuose.
Vakare imperatorius surengė didelę puotą. Muzikantai grojo, tarnai nešė brangius patiekalus, o valdovas sėdėjo aukštame soste ir atidžiai stebėjo merginas.
Jo žvilgsnis daugeliui kėlė nerimą. Pasibaigus puotai, merginos buvo nuvestos į didžiulę rūmų menę. Netrukus ten įėjo ir pats imperatorius.
Sunkios durys užsivėrė. Lauke buvo pastatyta sargyba. Tada stojo tyla.
Niekas nežinojo, kas vyksta viduje. Naktis atrodė begalinė.
Vėliau kai kurie tarnai prisipažino girdėję prislopintus balsus už durų. Vieni sakė, kad tai ginčas, kiti tvirtino girdėję verksmą.
Tačiau niekas neišdrįso patikrinti. Imperatorius buvo uždraudęs jį trukdyti iki ryto.
Kai pirmieji saulės spinduliai pasiekė rūmus, vyriausiasis prižiūrėtojas kartu su tarnais priėjo prie menės.
Sargybiniai atidarė duris. Tai, ką jie pamatė viduje, visus sustingdė iš siaubo 😱😳 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Imperatorius gulėjo ant grindų. Jis daugiau niekada negalėjo niekam pakenkti. Kambarys buvo visiškai sujauktas: apversti stalai, išmėtyti audiniai ir sudaužyti indai.
O pačiame viduryje stovėjo dvylika merginų. Nė viena iš jų nebeatrodė išsigandusi. Priešingai — pirmą kartą jų akyse nebuvo baimės.
Vėliau paaiškėjo, kad tą naktį merginos pradėjo kalbėtis tarpusavyje ir suprato, jog kiekviena iš jų prarado ką nors dėl valdovo žiaurumo. Vienai buvo įvykdyta mirties bausmė tėvui, kitai atimti namai, trečiai brolis išsiųstas sunkiems darbams.
Visos jos buvo vieno žmogaus aukos.
Tada jos nusprendė, kad nebeleis jam griauti kitų žmonių gyvenimų.
Tą naktį jos susivienijo ir padarė tai, ko tūkstančiai žmonių visoje imperijoje nesiryžo padaryti daugelį metų.
Žinia pasklido po visą šalį neįtikėtinu greičiu.
Kai gyventojai sužinojo, kas nutiko, daugelis pirmą kartą po daugelio metų pajuto džiaugsmą.
O dvylika merginų visiems laikams liko žmonių atmintyje kaip tos, kurios išlaisvino imperiją nuo žiauraus valdovo.
Tai nėra istorinis faktas, o mūsų vaizduotės kūrinys, sukurtas kaip meninė istorija.
