Mano vyras ir jo giminaičiai tyčia įstūmė mane į užšalusį ežerą, manydami, kad tai bus „juokingas pokštas“, nors kelis kartus jų prašiau to nedaryti 😱😨
Kai įlūžau po ledu ir pradėjau šauktis pagalbos, maldavau, kad mane ištrauktų, bet jie tiesiog stovėjo ant kranto ir viską filmavo telefonu.
Mano kerštas prasidėjo tą akimirką, kai išlipau iš vandens. Ir jis jiems pasirodė daug skaudesnis nei jų „pokštas“ 😢😱
Kažkas trakštelėjo po mano kojomis. Ledas įlūžo, ir aš nugrimzdau žemyn.
Vanduo buvo ledinis. Atrodė, tarsi jis suspaustų visą mano kūną. Negalėjau įkvėpti, krūtinėje lyg kažkas būtų nutrūkę. Panika užplūdo akimirksniu. Bandžiau iškilti į paviršių, mosikavau rankomis vandenyje, kabinausi už ledo krašto.
— Padėkite! — sušukau, bet balsas nutrūko. — Ištraukite mane!
Girdėjau juos viršuje. Iš pradžių garsus juokas, paskui žodžiai: „Baik vaidinti!“ ir „Tuoj pati išlips.“
Verkiau, ašaros maišėsi su vandeniu, rankos slydo šlapiu ledu. Pirštai tirpo, šaltis pjaustė odą. Kiekvieną kartą, kai bandžiau prisitraukti, kraštas lūžo ir byrėjo po manimi.
— Prašau, padėkite! — jau nebešaukiau, tik kimiai kalbėjau.
Jie toliau filmavo.
Jaučiau, kaip jėgos mane palieka. Galvoje daužėsi viena mintis — negalima sustoti. Užsikabinau alkūne už storesnės ledo vietos, prisitraukiau, vėl nuslydau, bet dar kartą tvirtai įsikibau.
Išlipau tiesiog paskutinėmis jėgomis. Gulėjau ant ledo, sunkiai kvėpavau, visas kūnas drebėjo. Ašaros tekėjo pačios.
O už nugaros vis dar skambėjo jų juokas.
Išlipau pati, kabindamasi už ledo krašto ir ištraukdama save iš vandens. Kai atsistojau, drebėjau, bet galva buvo aiški.
Šie žmonės turėjo atsakyti už savo veiksmus. Ir tai, ką padariau, šokiravo visus ten buvusius 😢😨
Tęsinys pirmame komentare 👇
Mano vyras vis dar laikė telefoną.
Priėjau prie jo, išplėšiau įrenginį iš rankų ir nedvejodama įmečiau jį į eketę.
— Jei nori, nerk paskui jį, — pasakiau.
Juokas nutilo.
Iš ten išvažiavau iš karto. Kitą dieną gydytojas užfiksavo mano hipotermiją, ir aš kreipiausi į teisininką. Pateikiau pareiškimą dėl pasikėsinimo padaryti žalą sveikatai.
Teisininkas atidžiai mane išklausė ir pasakė, kad jų vaizdo įrašas galėjo tapti pagrindiniu tyčios įrodymu.
Vėliau jis pridūrė, kad, įmesdama telefoną į ežerą, sunaikinau svarbų įrodymą.
Supratau, kad tą akimirką veikiau vedama emocijų. Tačiau net ir be jų įrašo buvau pasiryžusi šį reikalą užbaigti iki galo.
