Mano sūnus pastebėjo angelo statulą senos bažnyčios kieme ir staiga pradėjo melstis: po kelių mėnesių nutiko kažkas šokiruojančio 😲🫣
Mano sūnui dabar 7 metai. Nuo gimimo jis buvo prikurtas prie neįgaliojo vežimėlio. Gydytojai apie jo diagnozę kalbėjo šaltai ir sausa: „Jis niekada negalės vaikščioti“. Tačiau ši savybė jo nesilpnino. Priešingai.
Jis auga nepaprastai protingu ir sumaniu berniuku, kuris dievina skaityti knygas ir užduoti šimtus klausimų apie viską.
Be to, jis turi vieną svajonę — jo atveju neįmanomą. Jis svajoja tapti bėgiku.
Žinoma, mano sūnus supranta, kad jo diagnozė yra rimtas kliūtis. Bet niekas negali uždrausti svajoti. O jis svajoja, tikisi ir tiki.
Turiu atvirai prisipažinti, kad kartais pagaunu save galvojant: „Norėčiau būti kaip mano sūnus — toks pat optimistiškas, toks pat stiprus ir gebantis mylėti gyvenimą, nepaisant visko“.
Vieną dieną įvyko įvykis, kuriam tuo metu neskyriau daug dėmesio. Mes su sūnumi vaikščiojome šalia senos bažnyčios, ir staiga jis paprašė sustoti, pamatęs didelę angelo statulą kieme.
— „Tėti, palauk“, — pasakė jis.
Sustojau su vežimėliu, ir tada įvyko tai, ko visiškai nesitikėjau. Mano sūnus sukryžiavo rankas, užmerkė akis ir pradėjo melstis. Jo balsas drebėjo, bet kiekvienas žodis buvo nuoširdus:
— „Noriu vaikščioti. Prašau, duok man jėgų. Aš nieko blogo nedarysiu ir visada būsiu geras“.
Širdis susitraukė nuo šios vaikiškos maldos. Nežinojau, ką pasakyti, tiesiog stovėjau šalia, kol jis meldėsi. Tada jis atmerkė akis, nusišypsojo ir pasakė:
— „Eime, tėti“.
Galvojau, kad tai tik momentinė vaikiška tikėjimo išraiška, nieko daugiau. Ir netrukus pamiršau. Bet mano sūnus — nepamiršo.
Po kelių mėnesių įvyko netikėtas įvykis, kuris mus visiškai šokiravo 😲😲 Tęsinys pirmame komentare 👇
Praėjo keli mėnesiai. Mes nuėjome į planinę apžiūrą pas gydytoją. Viskas kaip visada: standartiniai klausimai, apžiūra, įprasti įrašai kortelėje. Bet tam tikru momentu gydytojas susiraukė ir atidžiai pažvelgė į mano sūnų.
— „Nori pasakyti, kad kai pildei arbatą ir kelios lašeliai netyčia nukrito ant tavo kojų, pajutai skausmą?“ — pakartojo jis.
— „Taip. Ir kas?“ — nustebęs atsakė sūnus.
Gydytojas nutilo, tada giliai atsiduso ir ištarė žodžius, kurie sukėlė man galvos svaigimą:
— „Supranti? Jei pajutai skausmą, tai reiškia, kad kojose atsirado jautrumas. Ir tai nepaprastai svarbus ženklas. Tai reiškia, kad dar ne viskas prarasta. Turi galimybę“.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Metus mums sakė, kad viskas beviltiška. O dabar staiga — viltis.
Gydytojas paaiškino, kad kad mano sūnus galėtų vaikščioti, reikalinga sudėtinga operacija. Labai brangi, reikalaujanti ilgos reabilitacijos.
Dabar renkame pinigus operacijai. Mums padeda draugai, kaimynai ir net nepažįstami žmonės, kurie sužinojo mūsų istoriją.
Ir žinote ką? Daugiau neabejoju. Mano sūnus atsistos ant kojų. Jis taps bėgiku. Nes tikėjimas, viltis ir meilė yra stipresni už bet kokią diagnozę.
