Mano anyta man išpylė karštą sriubą ant kūno, kai pasakiau, kad labai skauda pilvą ir man reikia vykti į ligoninę: „Nustok vaidinti, niekas nevirs vakarienės už tave!“ 😲😨
Bet būtent tuo momentu į virtuvę įėjo mano vyras, ir įvyko tai, kas mane šokiravo 😢
Septintą nėštumo mėnesį jau gerai supratau skirtumą tarp įprasto diskomforto ir tikrosios pavojaus. Ir tą dieną tai tikrai nebuvo normalu.
Nuo ryto jaučiau buką skausmą apatinėje nugaros dalyje. Iš pradžių silpną, bet iki pietų jis sustiprėjo. Vakarop buvo sunku stovėti tiesiai. Atsirėmiau į virtuvės stalviršį, viena ranka laikydamasi kriauklės, kita — pilvo.
— Man bloga, — pasakiau, stengdamasi nepanikuoti. — Manau, man reikia vykti į ligoninę.
Mano anyta net nesisuko nuo viryklės.
— Niekur neisi, kol nepagaminsi vakarienės, — sausu tonu atsakė ji. — Nustok išgalvoti. Jūs, jauni, visi tokie patys. Šiek tiek tempia — ir iš karto tragedija.
Kitas skausmo pliūpsnis privertė mane pasilenkti.
— Prašau… — sušnibždėjau. — Kažkas negerai… Bijau dėl vaiko. Tiesiog noriu, kad mane apžiūrėtų.
Ji staigiai atsisuko.
— Visą dieną sėdėjai, kol aš gaminau, — pasakė dirgindamasi. — Mažiausia, ką gali padaryti, tai padėti. Jūsų karta viską dramatizuoja.
Bandžiau žengti žingsnį link durų.
— Aš nieko neišgalvoju, — pasakiau, jausdama, kaip kaupiasi ašaros. — Man tikrai baisu.
Kai pasiekiau ranka duris, anyta staigiai sugriebė mane už rankos taip stipriai, kad skaudėjo.
— Niekur neisi, — sušuko ji. — Nenuvilsime mūsų ligoninėje dėl tavo kaprizų.
Šiuo momentu skausmas smogė dar stipriau. Mane aptemo akyse, kojos nusilpo.
— Aš vistiek eisiu, — pasakiau beveik nekontroliuodama balso. — Turiu eiti.
Tada viskas įvyko pernelyg greitai.
Anyta prarado savitvardą. Ji paėmė puodą nuo viryklės, ir karšta sriuba nuskriejo tiesiai ant manęs.
Deginantis skystis užliejo pilvą ir krūtinę. Akimirkai net negalėjau įkvėpti. Tada atėjo skausmas — deginantis, nepakeliamas.
Šaukiau. Kojos nusilpo, ir aš krito ant šaltos virtuvės grindų, prispaudusi rankas prie pilvo.
Gulėjau ant grindų galvodama tik apie vieną dalyką: „Prašau… tegul viskas su vaiku bus gerai.“
Ir būtent tuo momentu į virtuvę įėjo mano vyras. Ir įvyko tai, ko labiausiai nesitikėjau 😢😢 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Jis pamatė mane ant grindų. Pamatė dėmes ant mano drabužių. Tuščią puodą savo motinos rankose.
— Ką tu padarei? — tyliai paklausė jis.
Anyta bandė kažką pasakyti, bet jis jau buvo prie manęs. Atsargiai pakėlė ir priglaudė prie savęs.
— Viskas gerai, važiuojame. Dabar pat.
Ligoninėje mus priėmė iš karto. Gydytojai bėgo, uždavinėjo klausimus, prijungė aparatūrą.
Po kurio laiko gydytojas išėjo pas mano vyrą.
— Jums labai pasisekė, — rimtai pasakė jis. — Dar šiek tiek ir galbūt nebūtume spėję.
Jis tylėjo, tada pridūrė:
— Jūsų žmona galėjo neišgyventi. Ir vaikas taip pat.
Po kelių dienų, kai mane jau perkėlė į įprastą palatą, mano vyras pasakė:
— Pateikiau skundą.
Pažiūrėjau į jį.
— Prieš mano motiną. Dėl žalos nėščiai.
Aš nieko neatsakiau. Tik linktelėjau.
O po kelių dienų anyta atėjo į ligoninę.
Ji atrodė pasenusi. Rankos drebėjo, akys raudonos.
— Nenorėjau, — pasakė įėjus. — Tikrai maniau, kad tu vaidini… kad tiesiog nenori padėti namuose… Nemaniau, kad viskas bus taip rimta…
Ji atsisėdo ant kėdės ir pradėjo verkti.
— Prašau… Pasakyk jam, kad atšauktų skundą. Aš gi esu jo vaiko močiutė. Aš viską supratau. Daugiau niekada…
Žiūrėjau į ją tylėdama. Ir dabar nežinau, ką daryti.
