Ji gyveno pirmame senos daugiabučio aukšte. Buto langai visada buvo aprasoję, o palangėse stovėjo nuvytę vazonai. Kaimynai jos beveik nepažinojo, tik pastebėdavo vieną keistą dalyką – kiekvieną rytą, lygiai šeštą, ji išeidavo su senovine, nusitrynusia taše ir ilgai knaisiodavosi šiukšlėse. Atrodė, kad ji ieško kažko labai svarbaus.😊😊
– Vėl ten… – pašnibždomis sakydavo žmonės.
– Gal ji ieško butelių? Arba likučių?
– Ne, ji tiesiog ne visiškai sveiko proto.😭😭
– Gal kokia ragana… Jos akys kaip pelėdos, – kalbėjo kai kurie.
Toje pačioje laiptinėje gyveno devynerių metų mergaitė. 😍Ji dažnai stebėdavo senutę pro langą ir negalėdavo suprasti – kodėl ši tai daro kasdien? Vieną dieną smalsumas nugalėjo baimę. Kai mama išėjo į darbą, mergaitė nulipo žemyn ir priėjo arčiau.
Tęsinys – pirmame komentare.👇👇
– Močiute… ar ką nors pametei?
Senolė nieko neatsakė. Jos rankos toliau rausėsi tarp apelsinų žievių, popierių ir purvinų skudurų. Tada staiga sustojo. Mergaitė tikėjosi išgirsti kažką apie maistą, bet atsakymas ją pribloškė.
– Ar nematei čia kūdikio?
Mergaitė sutriko.
– Kokio kūdikio?..
– Mažo berniuko… jis buvo suvystytas. Aš jį pametė… Jis kažkur čia turi būti.
Senutė vėl panėrė į šiukšles, visai nekreipdama dėmesio į vaiką.
Išsigandusi mergaitė pabėgo namo. Vakare viską papasakojo mamai. Ši pabalo ir tik sumurmėjo:
– Nebeik pas ją. Ir nesiartink.
Po savaitės moteris buvo rasta negyva – šalia konteinerių. Greitoji atvyko per vėlai – ją ištiko insultas. Tašę, kurios ji niekad nepalikdavo, išmetė valytojai.
Keliomis dienomis vėliau kaimynai pradėjo šnabždėtis ant suoliuko:
– Girdėjai, ką apie ją sakė?
– Apie ką?
– Apie tą senutę. Būdama penkiolikos, ji slapta pagimdė kūdikį. Sakoma, kad vaiko tėvas buvo dvigubai vyresnis kaimynas. Ji viską slėpė, pagimdė namie, o tada iškart išmetė kūdikį į šiukšles. Motina ją sumušė ir išvijo iš namų.
– O Dieve…
– Po to ji palūžo. Tai ligoninėje, tai namuose, kol visiškai užsidarė savyje. Ir nuo tada kiekvieną dieną ji grįždavo prie tų šiukšlių… ieškoti savo prarasto vaiko.
