Kol aš miegojau, iš mano namų dingo daiktai: vieną dieną nebeatsilaikiau, įdiegiau paslėptą kamerą namuose, o ryte, peržiūrėjusi įrašą, buvau šokiruota 😱😲
Esu pensininkė ir gyvenu viena mažame name priemiestyje. Niekada negalvojau, kad senatvė gali būti tokia keista. Viskas prasidėjo nuo smulkmenų: dingo pora kojinių, plaukų gumytė, auskarai arba nepastebėjau kelių banknotų.
Iš pradžių tam neskyriau dėmesio, galvojau, kad pati kažkur padėjau ir pamiršau, juk atmintis jau ne ta. Bet vėliau tai pradėjo vykti vis dažniau, o baisiausia buvo tai, kad viskas vykdavo naktį, kol miegojau.
Kartais padėdavau vėrinį ant naktinio staliuko šalia lovos, o ryte jo jau nebuvo. Kur jis galėjo dingti? Gyvenu viena, neturiu vyro, vaikų, niekas neateina.
Kartais man pasirodydavo, kad prarandu protą arba kad kažkas atsirado name – ne žmogus, ne dvasia, o kažkas neaiškaus. Galvoje sukosi viena mintis: kas vyksta šiame prakeiktame name?
Vieną rytą, kai pastebėjau, kad nuo naktinio staliuko dingo didelė kupiūra, tikrai išsigandau. Supratau, kad turiu rasti tą, kas tai daro.
Kitą vakarą pastatiau mažą kamerą miegamajame, nukreipiau ją tiesiai į lovą ir naktinį staliuką, išjungiau šviesą ir atsiguliau, stengdamasi negalvoti, kas gali nutikti naktį.
Ryte, su drebėtomis rankomis, atidariau įrašą. Kelias minutes nieko – tik aš mieganti ir tylus kambarys. Ir staiga – tamsoje pasirodė juoda šešėlis. Buvo siaubinga suvokti, kas tai ir ką jis daro mano namuose 😱😱 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Maža, atsargi. Kai kamera užfiksavo lempos šviesą, pamačiau – tai buvo katė. Juoda, blizgi, su degančiomis akimis. Ji priėjo prie naktinio staliuko, atsargiai paėmė mano dantų protezą į nasrus ir dingo tamsoje, tarsi ištirpo.
Negalėjau patikėti – ne vagis, ne vaiduoklis, o paprasta katė! Vėliau prisiminiau, kad lubose buvo mažas skylutė, kurį vis atidėliojau pataisyti. Akivaizdu, kad ji per ten įlįsdavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai kaimynės katė. Savininkė pasakojo, kad ji nuolat nešioja mažus daiktus – blizgučius, papuošalus, net pinigus. Viską ji nešdavo į savo kampą, po sena tvartu.
Kai kaimynai rado jos slėptuvę, tiesiog negalėjau sulaikyti juoko. Ten buvo mano auskarai, segtukai, net tas pats dantų protezas. Žinoma, nesikreipėme į policiją – priešingai, net palikau dubenėlį su maistu prie durų šiai mažai vagilei. Tegul geriau nešasi maistą, o ne mano papuošalus.
Nuo tada naktimis miegu ramiau. Kartais girdžiu tylų žingsniavimą prie durų ir suprantu – ji vėl atėjo. Bet dabar nebijau. Tiesiog šypsausi ir tyliai sakau: „Imk, ką nori, tik nebijok senutės“.
