Kiekvieną naktį jaučiausi, kad mano namuose yra kažkas, todėl į savo kambarį įsirengiau kamerą. Ryte, peržiūrėjusi įrašą, buvau siaubingai nustebusi 😱😲
Kiekvieną naktį jaučiausi taip pat: kažkas buvo mano namuose.
Šis jausmas neatsirado iš karto. Iš pradžių buvo garsai: tylūs, beveik nepastebimi. Grindų girgždėjimas, lyg kas nors atsargiai žengtų žingsnį. Tolus dundesys — lyg būtų paliestas baldai. Kartais vos girdimas šlamėjimas, lyg kas nors atidarinėtų spintą ar rikiuotų mano daiktus. Gulėjau tamsoje, judėjimo nebandydama, bijodama net įkvėpti.
Man atrodė, kad po butą vaikšto nepažįstamas žmogus. Ne staigiai, ne įžūliai — priešingai, pernelyg atsargiai. Lyg tas „kažkas“ gerai pažintų mano namus ir nenorėtų būti pastebėtas. Dažniausiai girdėjau žingsnius naktį, tarp dviejų ir keturių valandų, kai kūnas buvo sunkus, o protas tarsi sklandė.
Ryte laukė keisti dalykai. Daiktai atsirasdavo ne ten, kur juos palikau: telefonas ant lovos, nors vakar jis buvo ant stalo; drabužiai numesti ant kėdės; ant grindų gulėjo daiktai, kurių tikrai nebuvo anksčiau. Kartais kambarys buvo visiškai išmėtytas, lyg kas nors būtų pertvarkęs spintas. Aš tai aiškinau nuovargiu, pamiršimu ir įtikindavau save, kad tiesiog nepamenu, kur ką padėjau.
Kelias naktis netgi pabudau su jausmu, kad kas nors mane stebi. Bet aš neatverdavau akių — sakiau sau, kad tai sapnas, vaizduotės žaidimas. Kol baimė netapo per daug tikra.
Vieną rytą pabudau drebėdama ir supratau: taip daugiau nebegali būti. Įsirengiau kamerą savo kambaryje. Nukreipiau ją į lovą ir palikau įjungtą visai nakčiai. Buvo aišku, kad jei namuose iš tiesų yra dar kas nors, kamera tai parodys.
Ryte sėdau peržiūrėti įrašą. Ir buvau siaubingai nustebusi, pamačiusi, ką rodė ekranas 😲😱 Tikėjausi visko, bet ne to. Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Iš pradžių — nieko. Miegu, gulėdama nejudriai. Bet tada… pamačiau, kaip vidury nakties lėtai pakylu. Sėdu ant lovos krašto. Atsistatau.
Kamera fiksavo kiekvieną judesį — ramų, matuotiną. Eidavau po kambarį, atidarydavau spintą, traukdavau daiktus, mėtydavau juos ant lovos ir grindų.
Paimdavau telefoną, žiūrėdavau į jį ir padėdavau kitur. Praeidama paliesdavau kėdę, ir ji nukrisdavo. Tada grįždavau į lovą ir vėl gulėdavau, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Žiūrėjau į ekraną ir negalėjau kvėpuoti. Namuose nebuvo nieko. Išskyrus mane pačią.
Nieko iš to neprisimenu. Nei žingsnių, nei judesių, nei netvarkos. Visos naktys, visas baimės jausmas, visi garsai — tai buvau aš. Mano somnambulizmas. Mano antrasis, naktinis „aš“, apie kurį nežinojau.
Ir baisiausia nebuvo tai, kad kažkas vaikščiojo mano namuose. Baisiausia buvo tai, kad tuo „kažkuo“ visą laiką buvau aš pati, ir dabar manęs laukia ilgas gydymas.
