Karateistas su juodu diržu šaukė į paprastą valytoją ir bandė ją pažeminti prieš visus sportininkus, bet vienas merginos poelgis sukrėtė visą salę 😱😲
Karate salėje buvo įprastas triukšmas. Smūgiai į padas, trumpi komandai, sunkus kvėpavimas. Vaikinai dirbo iki ribos, stengdamiesi neprarasti ritmo ir nerodyti nuovargio. Niekas nenorėjo atrodyti silpnas.
Tarp jų užtikrintai vaikščiojo treneris. Aukštas, tvirtas vyras su juodu diržu. Jo judesiai buvo tikslūs, žvilgsnis — griežtas. Jis ne tik mokė, jis spaudė. Galėjo staiga šaukti, sustabdyti treniruotę ir priversti kartoti tą patį vėl ir vėl. Jam egzistavo tik rezultatas. Klaidas jis neatleisdavo, silpnumą paniekindavo.
Jam patiko jausti valdžią. Patiko, kai jo bijojo ir tuo pačiu gerbė. Jis dažnai kartodavo, kad šioje salėje jis yra pagrindinis, o jo žodis — įstatymas.
Vienu metu vienas iš mokinių netyčia išpylė vandenį ant grindų. Balutė pasiskleidė tiesiai treniruočių zonoje ir tai tapo pavojinga. Kas nors galėjo paslysti ir susižeisti.
Iškvietė valytoją.
Po minutės į salę įėjo mergina. Jauna, rami, paprasta darbo uniforma. Rankose — mopas. Ji nekreipė dėmesio į žvilgsnius, tiesiog priėjo prie balutės ir atsargiai pradėjo valyti vandenį.
Iš pradžių niekas tam neskyrė dėmesio. Bet treneris pastebėjo.
Jis staigiai sustojo, atsisuko į ją ir susiraukė.
— Trukdai treniruotei. Eik iš čia.
Mergina netrukus neatsakė. Ramiai dar kartą perbraukė mopu ir tik tada pakėlė akis.
— Jūs pats mane iškvietėte. Dabar greitai išvalysiu ir išeisiu.
Treneris šyptelėjo, bet tame šypsenyje jau jautėsi pyktis.
— Čia aš sprendžiu, kas ką daro. Pasakiau — eik. Arba atleisiu.
— Jūs nesate mano viršininkas, — ramiai atsakė ji. — Negalite manęs atleisti.
Salė nurimo. Mokiniai pradėjo žiūrėti vienas į kitą.
Treneris žengė žingsnį į priekį. Jo balsas tapo griežtesnis.
— Bet aš galiu tau ką nors sulaužyti. Todėl geriau išeik, kol esi sveika.
Mergina nesitraukė. Ji tiesiog žiūrėjo į jį be baimės.
— Arba ką?
Jis truktelėjo diržu, tarsi pabrėždamas jį.
— Matote šį juodą diržą? Žinai, ką tai reiškia? Nors tau… Valytoja ir sportas — toli viena nuo kitos. Eik, kol nesigailėjai.
Keletas mokinių tyliai nusijuokė, kai kurie nuleido akis. Visi laukė, kuo tai pasibaigs.
Mergina lėtai įkvėpė, tada ramiai numetė mopą ant grindų.
— Aš neketinu toleruoti tokio nemandagumo.
Salėje tvyrojo tyla.
Treneris visiškai prarado savitvarką. Jis stojo į kovinę poziciją, įsitikinęs savo jėga ir kad greitai ją pastatys į vietą. Mokiniai iškart susijaudino. Kai kurie net pasilenkė į priekį, laukdami reginio.
Jis atliko staigų smūgį — savo firminį judesį, kuriuo ne kartą į vietą pastatė net stiprius sportininkus.
Bet tuo momentu įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. 😨😱 Tolesnę istorijos dalį galite rasti pirmajame komentare 👇👇
Mergina lengvai išslinko iš smūgio linijos. Toks ramus, lyg ji žinotų, ką jis padarys dar prieš pradėdamas judėti. Tada — greitas pasisukimas, tikslus kojos judesys.
Dar vienas žingsnis.
Ir treneris jau gulėjo ant grindų.
Viskas įvyko per kelias sekundes.
Salė nutilo. Mokiniai žiūrėjo atmerktomis burnomis. Kai kurie net nesuprato, kas tiksliai įvyko.
Treneris bandė atsistoti, bet atrodė visiškai kitaip. Jo akyse nebebuvo ankstesnio pasitikėjimo savimi.
Mergina ramiai pažvelgė į jį iš viršaus.
— Aš taip pat turiu juodą diržą, — pasakė ramiai. — Tik dėl gyvenimo ir traumų dabar plaunu grindis.
Ji padarė pauzę ir pridėjo:
— Bet tai neduoda tau teisės mane žeminti.
Ji apsisuko, pakėlė mopą ir tarsi nieko nebūtų nutikę, toliau valė grindis.
— Kitąkart skaudės labiau.
Niekas daugiau nesijuokė.
Ir treneris tą dieną pirmą kartą suprato, kad diržas — ne visada jėgos rodiklis.
