„Jei paspausi fortepioną, aš padovanosiu tau šį restoraną, o jei ne, išmesiu tave iš čia be nei cento“, – pasakė savininkas, bandydamas pažeminti virėją; bet kai mergina priėjo prie fortepijono, nutiko kas nors netikėto… 😱😲
Anna nešė padėklą su karštu mėsa, kai kažkieno ranka staiga sugriebė jos riešą.
—Stok.
Ji susitraukė. Tai buvo Markas, restorano savininkas, žmogus, kurio net dešimt metų patirties turintys padavėjai bijojo.
—Ką tu sakei apie fortepioną? —sukreipė akis.
Anna iš karto nesuprato, apie ką jis kalba.
—Aš… aš tik pasakiau, kad fortepionas nėra sureguliuotas.
Markas šyptelėjo ir pasuko ją veidu į salę. Prie stalų sėdėjo apie keturiasdešimt žmonių – verslininkai ir jų žmonos.
—Girdėjote? —garsiai pasakė jis—. Mūsų virėja yra ir muzikantė.
Kas nors nusijuokė.
—Tu turbūt mokėsi konservatorijoje? —paklausė Markas su pašaipa.
Anna tylėjo.
—Na? Mokėsi ar ne?
—Ne —tyliai atsakė ji.
Salėje tapo šiek tiek tyliau.
—Kokia staigmena —ištęsė Markas ir pliaukštelėjo rankomis—. Emma, eik čia.
Prie jo priėjo jo dukra. Tobulas šukuosena, suknelė brangesnė už Annos metinį atlyginimą, šaltas žvilgsnis. Visi žinojo jos istoriją: ji mokėsi pas geriausius mokytojus, brangiose akademijose, koncertavo užsienyje. Markas ne kartą sakė, kad ji groja „kaip genijė“.
Markas apkabino dukrą per pečius ir pažvelgė į Anną.
—Žiūrėk. Dabar gros Emma. Po to grosi tu. Jei grosi geriau – aš nupirksiu tau restoraną. Tavo. Su tavo vardu.
O jei ne – šiandien tu išeini iš čia. Be atlyginimo.
Jis pirštu parodė į fortepijoną.
Salėje nuskambėjo tyla.
Anna pajuto, kaip jai dega ausys. Visi žiūrėjo į ją. Ne kaip į žmogų, o kaip į pramogą.
Ji lėtai nusivalė rankas į prijuostę… ir žengė žingsnį link fortepijono. Ir tada įvyko kas nors netikėto 😱😨 Toliau – pirmajame komentare 👇👇
Emma atsisėdo, pakoregavo suknelę ir pradėjo groti.
Tai buvo… gerai. Švariai. Taisyklingai. Profesionaliai. Svečiams mandagiai linktelėjo galvomis, kai kas net paplojo.
Markas šypsojosi patenkintas.
—Štai taip —tarė jis—. Dabar tu.
Jis pažvelgė į Anną. Salėje tapo tylu.
Anna lėtai priėjo prie fortepijono. Atsisėdo. Ir nuo pirmųjų natų kažkas pasikeitė salėje.
Tai nebuvo tik muzika. Ji grojo taip, tarsi gyventų kiekviename klaviše. Be teatrališkų judesių, be perdėjimų – bet taip, kad kai kuriems užgniaužė kvapą.
Kai ji baigė, niekas kelias sekundes nepaplaukė.
—Ne… —purtydamas galvą tarė Markas—. Tai neįmanoma. Gal tu pažįsti tik šią melodiją. Grok kitą.
Anna linktelėjo. Ji vėl pradėjo groti. Labai sudėtingą kūrinį. Be natų. Nesidairydama nė į vieną pusę. Tik iš atminties.
Dabar niekas neabejojo.
Kai paskutinė nata nutilo, salė sprogo plojimais.
Markas žiūrėjo į ją taip, tarsi matytų pirmą kartą.
—Kur… kur tu to išmokai? —paklausė jis.
Anna atsistojo.
—Mokė mane močiutė —ramiai pasakė ji—. Ji buvo pianistė.
Salė vėl nutilo.
Markas lėtai iškvėpė, o tada nusišypsojo – jau be pašaipos.
—Turėsiu laikytis žodžio —pasakė jis—. Restoranas bus tavo.
Anna tyliai linktelėjo.
