Jaunas, nepatyręs kareivis pamaitino gyvatę, nors tarnybos draugai perspėjo to nedaryti: po kelių dienų su juo įvyko kažkas siaubingo 😨😱
Kareiviai jau seniai buvo įpratę tarnauti viduryje tuščio, begalinio lauko, kur už daugelio kilometrų nebuvo nė vieno gyvo žmogaus. Tik retos paukščių giesmės, užklydę žvėrys ir vėjas drumsdavo tylą.
Tarnyba buvo rami, be jokių įvykių, tačiau būtent tai labiausiai vargino. Vaikinai nuobodžiavo, ilgėjosi namų, artimųjų, bent kokių nors žmonių veidų. Nei ryšio, nei naujienų, nei pramogų — tik palapinės ir amžinas laukimas, nuo kurio spengė ausyse.
Kiekvieną sekmadienį jiems atveždavo vandens, maisto ir laiškų iš namų, bet savaitė tarp šių dienų slinko kankinamai lėtai.
Kiekvienas ieškojo sau bent kokio užsiėmimo: vieni blizgino batus, kiti skaitė tą pačią knygą, o dar kiti tiesiog sėdėdavo prie laužo ir tylėdavo, žiūrėdami į niekur.
Kartą, ankstų rytą, vienas iš kareivių — jaunas, visai dar nepatyręs vaikinas, neseniai atvykęs į dalinį — pastebėjo prie savo palapinės kažką keisto. Sausoje žemėje, vos už metro nuo jo batų, buvo susirangiusi didžiulė juoda gyvatė.
Ji nešnypštė, nepuolė, tik žiūrėjo į jį. Vaikinas sustingo, bet kažkodėl neišsigando, o pajuto gailestį. Gyvatės žvilgsnis jam pasirodė ne piktas, o labiau alkanas ir pavargęs.
Jis išsitraukė iš kišenės duonos gabalėlį, likusį nuo vakarienės, ir atsargiai ištiesė. Gyvatė nejudėjo, tada lėtai priartėjo, paėmė duoną ir dingo.
Kai tarnybos draugai apie tai sužinojo, tik papurtė galvas.
— Tu pamišai? — pasakė vyresnysis seržantas. — Tai gi gyvatė, ji pavojinga. Negalima jų maitinti.
Tačiau vaikinas tik nusišypsojo:
— Na baikit, ji buvo alkana. Aš tik padėjau.
Tuo viskas ir baigėsi, ir po kelių dienų jis jau buvo visai pamiršęs tą keistą rytą. Bet po kelių dienų su tuo kareiviu įvyko kažkas siaubingo 😱😨 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Giliai naktį, kai stovykla paskendo tyloje, iš palapinės pasigirdo tylus šnarėjimas. Iš pradžių jaunas kareivis pagalvojo, kad tai vėjas. Bet kai garsas priartėjo, jis atmerkė akis ir sustingo iš siaubo.
Aplink jį, lyg iš šešėlių, ropštėsi dešimtys gyvačių. Visos — tokios pat juodos kaip ta pirmoji. Jos šnypštė, judėjo sinchroniškai, ir atrodė, kad jų šaltose akyse žybtelėjo atpažinimas.
Jis atsargiai atsisėdo, stengdamasis nedaryti staigių judesių, bet gyvatės jau buvo jį apsupusios iš visų pusių. Jis suprato, kad jos atėjo ieškoti maisto, ir ėmė nervingai ieškoti bent ko nors — džiūvėsio, trupinio, bet kokio maisto likučio.
Tačiau po vakarienės nieko nebuvo likę. Ir tuo momentu, kai pirmoji gyvatė pakėlė galvą, o jos liežuvis slystelėjo ore, vaikinas suprato, kas dabar įvyks.
Šnypštimas sustiprėjo, gyvatės pajudėjo vienu metu ir pradėjo jį pulti, kandžioti.
Ryte, kai draugai pastebėjo, kad jaunas kareivis neatėjo į rikiuotę, jie nuėjo patikrinti jo palapinės. Kūnas gulėjo prie įėjimo, akys buvo atmerktos, o ant odos — dešimtys mažų, beveik tvarkingų įkandimų.
Netoliese gyvačių nebuvo, tik ant žemės matėsi vingiuoti pėdsakai, vedantys miško link.
Nuo to laiko niekas daugiau nebešėrė laukinių gyvūnų.
