Gulėjau su aukšta temperatūra, o mano vyrui buvo tingiu nueiti į vaistinę: bet kai jis pradėjo ant manęs rėkti dėl neparuoštos vakarienės, mano kantrybė trūko… 😢😲
Gulėjau lovoje beveik su 39 laipsnių temperatūra. Visas kūnas laužė, kiekvienas kaulas atrodė svetimas. Galva taip dundėjo, kad skaudėjo net akis atmerkti. Namuose nebuvo nė vieno vaisto, ir su sunkumu paprašiau vyro nueiti į vaistinę.
— Eik pati, — piktai mestelėjo jis. — Ko dejuoji? Nuo temperatūros nieko nenutiks.
Uždariau akis ir prispaudžiau prie kaktos šaltą kompresą. Skaudėjo net išlipti iš lovos. Tyliai kentėjau, tikėdamasi, kad temperatūra pati nukris.
Staiga vyras įėjo į kambarį.
— Tai ką, visą dieną nieko negaminai? — jo balsas skambėjo reikalaujančiai ir šiurkščiai.
— Ne, man karšta, sunku net atsikelti, — tyliai atsakiau.
— O tai nieko, kad grįžau iš darbo alkanas? Nenori manęs pamaitinti?
— Jei nueisi į vaistinę ir parneši vaistų, galėsiu atsikelti ir pagaminti vakarienę, — bandžiau paaiškinti.
— Juk sakiau, kad pavargau! — pakėlė balsą jis. — Tu esi moteris ir privalai man gaminti. Be to, namuose netvarka. Mano mama viską spėdavo, net kai sirgdavo. O jūs, šiuolaikinės moterys, visos tapote tokios gležnos…
Jo žodžiai draskė man širdį. Viena vertus, karštis, nuo kurio norėjosi tiesiog užsimerkti ir dingti, kita vertus — pažeminimas iš savo vyro.
…Tada mano kantrybė trūko. Nebeištvėriau ir padariau tai, dėl ko nesigailiu. 😲😲 Tęsinys pirmajame komentare 👇👇
Daugiau jam nebeatsakiau. Tiesiog paėmiau telefoną ir drebančiomis rankomis surinkau mamos numerį. Išgirdusi jos balsą, nebeištvėriau — ašaros pačios ėmė tekėti skruostais.
— Mama, atvažiuok greitai… Turiu 39 laipsnių temperatūros, man labai blogai. Prašau, atnešk vaistų nuo karščiavimo ir išsivežk mane iš čia, — iškvėpiau. — Ir dar… paskambink mūsų advokatui. Tegul paruošia skyrybų dokumentus.
Kitoje linijos pusėje stojo tyla, o tada mama tvirtai pasakė:
— Dukra, laikykis. Jau važiuoju. Niekas neturi teisės taip su tavimi elgtis.
Tuo metu vyras vėl pradėjo murmėti, kad aš „per daug dramatizuoju“, bet jo žodžiai jau neturėjo jokios reikšmės. Žiūrėjau į lubas ir pirmą kartą po ilgo laiko jaučiau palengvėjimą.
Taip, laukia nelengvas kelias: skyrybos, pokyčiai, naujas gyvenimas. Bet svarbiausia — pagaliau nustojau taikstytis su pažeminimu.
