Ginkluoti nusikaltėliai miške užpuolė uniformuotą merginą, manydami, kad ji yra bejėgė ir negalės pasipriešinti, tačiau tuo pačiu momentu iš gilumos miško išėjo kažkas, ir vos per minutę vaikinai jau klūpojo, prašydami gailestingumo 😱😨.
— Tu supranti, kad niekas čia neišgirsi tavo šauksmų — pasakė vienas nusikaltėlių, kai jie apsupo merginą uniformą siauru miško taku.
Jie jau tris mėnesius buvo misijoje ir iš nuobodulio pradėjo ieškoti, ką galėtų erzinti. Ir štai: jauna mergina, viena, uniformuota, be jokios paramos. Jiems pasirodė, kad ji bejėgė.
— Tu turbūt mūsų nauja slaugytoja — nusijuokė antras. — Išgydysi mane? Čia skauda — pasakė, parodydamas į krūtinę ir garsiai nusijuokė.
Jie žiūrėjo vienas į kitą, mėtė necenzūrinius pokštus, bandė ją žodžiais provokuoti. Vienas iš drąsiausių staiga ištiesė ranką ir perbraukė delnu per jos plaukus.
— Koks minkštas, seniai nieko tokio neliečiau.
Mergina stovėjo ramiai. Viduje ji jautė baimę, bet neleido jos parodyti. Ji žinojo, kad jei pasiduos, jie tik dar labiau įsisiautės.
— Laikykitės nuo manęs atokiau, kitaip gailėsitės — pasakė ramiai.
— Pažiūrėkite, ji kalba! — nusijuokė vaikinas su nusiskustais pakaušiais. — O mes manėme, kad esi nebylė.
Vėl nusijuokė. Vienas žengė dar žingsnį į priekį, ruošdamasis tęsti išdaigas.
Bet būtent tuo momentu iš miško pasirodė kažkas, ir kareiviai ant kelių maldavo gailestingumo 😨😱. Šios istorijos pabaigą galima rasti pirmame komentare 👇👇.
Tuo pačiu metu iš miško gilumos nuskambėjo duslus rūksmas.
Tarp medžių pasirodė trys dideli tarnybiniai šunys. Jie judėjo greitai ir tyliai. Kitą akimirką viskas pasikeitė.
Šunys puolė į priekį. Vaikinai net nesuprato, kas vyksta. Vienas po kito jie griuvo ant žemės, dengdamiesi rankomis ir šaukdami iš baimės. Gyvūnai tiksliai vykdė komandas ir laikė juos vietoje, neleisdami atsistoti.
Dabar jau niekas nesijuokė.
— Nukelkite juos, jie kandžioja! — šaukė vienas, bandydamas atsitraukti.
Mergina tyliai stebėjo. Jos žvilgsnyje nebebuvo baimės.
— Prašau, sustabdykite juos. Labai atsiprašome. Mes nežinojome — skubiai tarė kiti.
Tik po to mergina trumpai davė komandą, ir šunys atsitraukė, tačiau vis dar laikė vaikinus stebimų akių akiratyje.
Vienas iš jų, sunkiai kvėpuodamas, galiausiai paklausė:
— Kas tu esi?
Mergina susitvarkė uniformos apykaklę ir ramiai atsakė:
— Specialiųjų pajėgų majorė. O tai mano tarnybiniai šunys. Aš taip pat esu misijoje. Tik bijau, kad jums tarnyba jau baigėsi.
Miške vėl susiklostė tyla. Tik šį kartą niekas net drįso šyptelėti.
