Chuliganas turguje pradėjo trypti ir niokoti senos moters produktus, kuri juos tiesiog bandė parduoti po to, kai ji atsisakė jam duoti pinigų; tačiau chuliganas net negalėjo įsivaizduoti, kuo jam baigsis šis siaubingas poelgis 😧
Visi miesto turguje tą vaikiną pažinojo.
Jo vardas buvo Viktoras, ir per pastaruosius kelerius metus jis tapo tikru vietinių prekiautojų košmaru. Aukštas, įžūlus ir įsitikinęs savo nebaudžiamumu, jis kiekvieną savaitę pasirodydavo turguje ir rinkdavo pinigus iš pardavėjų. Jis tai vadino savo „dalia“, nors visi puikiai suprato, kad tai paprastas reketas.
Žmonės bijojo jam prieštarauti. Kai kurie tyliai atiduodavo pinigus, kiti bandydavo protestuoti, bet greitai nutildavo. Visi žinojo, kad jei stosi Viktorui skersai kelio, pasekmės gali būti labai nemalonios. Kai kam paslaptingai dingdavo prekės, kitiems sudaužydavo vitrinas, o kažkieno verslas visiškai žlugdavo po jo apsilankymų.
Todėl dauguma rinkosi mokėti.
Tą dieną turgus gyveno įprastą gyvenimą. Žmonės vaikščiojo tarp prekystalių, rinkosi daržoves ir vaisius, pardavėjai kvietė pirkėjus, o virš visko skambėjo įprastas balsų triukšmas.
Tarp pardavėjų buvo ir pagyvenusi moteris vardu Margaret.
Ji gyveno visiškai viena miesto pakraštyje. Kiekvieną rytą keldavosi dar prieš aušrą, dirbo savo nedideliame darže, skynė daržoves ir veždavo jas į turgų. Tai buvo vienintelis jos pajamų šaltinis.
Pastaruoju metu reikalai ėjo prastai. Pirkėjų vis mažėjo, o kainos kilo beveik viskam.
Tą dieną jai ypač nesisekė. Iki pietų ji beveik nieko nepardavė.
Marija sėdėjo už savo prekystalio ir neramiai skaičiavo kelias smulkias monetas, kai pamatė pažįstamą siluetą.
Per turgų ėjo Viktoras.
Kaip įprasta, jis stabtelėdavo prie kiekvieno pardavėjo ir ištiesdavo ranką.
Po kelių minučių jis priėjo ir prie jos.
— Na ką, bobute, duok mano dalį, — pašaipiai nusišypsojo jis.
Margaret sunkiai atsiduso.
— Viktorai, šiandien nieko neuždirbau. Nuo pat ryto beveik nebuvo pirkėjų.
Vaikinas suraukė antakius.
— Man tai visiškai neįdomu.
— Bet aš tikrai neturiu pinigų.
— Tada pasiskolink iš ko nors.
Senolė į jį pažiūrėjo su kartėliu.
— Bet tu jau atėmei pinigus iš visų kitų. Iš ko man skolintis?
Viktoras suspaudė kumščius iš susierzinimo.
— Man nerūpi tavo problemos. Arba sumoki dabar, arba pasigailėsi.
Moters akyse pasirodė ašaros.
— Aš negaliu duoti to, ko neturiu.
Kelias sekundes vaikinas tylėdamas žiūrėjo į ją.
Tada jo veidas iškreipėsi iš pykčio.
— Taigi nusprendei su manimi žaisti?
Jis staigiai pagriebė dėžę pomidorų ir ją apvertė.
Raudonos daržovės išsilakstė po žemę.
Margaret sušuko ir puolė į priekį.
— Ne! Prašau, nedaryk to!
Tačiau Viktoras jau griebė kitą dėžę.
Agurkai išsibarstė ant asfalto.
Tada dar viena. Ir dar viena. Per minutę didžioji dalis prekių gulėjo ant žemės.
Aplink esantys žmonės pradėjo stabtelėti. Kai kurie filmavo telefonu, kiti purtė galvas, bet niekas nedrįso įsikišti.
O Viktoras tarsi tik įsiaudrino. Jis pradėjo trypti daržoves kojomis. Po jo batais sproginėjo pomidorai, o agurkų ir žalumynų gabalai skriejo į visas puses.
Margaret stovėjo šalia ir verkė. Ašaros riedėjo jos raukšlėtais skruostais. Kiekvieną kartą, kai vaikinas užmindavo kitą dėžę, jai atrodė, kad praranda dar vieną vilties dalį.
Ji prisiminė, kiek pastangų įdėjo augindama šį derlių. O dabar viskas virto koše tiesiai prieš jos akis.
— Prašau, sustok, — tyliai kartojo moteris.
Tačiau Viktoras tik pašaipiai šypsojosi.
— Kitą kartą sumokėsi iš karto.
Jis vėl užmynė išbarstytus pomidorus.
— Įsidėmėk šią pamoką.
Senolė nebegalėjo sulaikyti ašarų. Jai atrodė, kad kartu su daržovėmis vaikinas traiško ir paskutinius jos orumo likučius. Bet būtent tą akimirką nutiko kažkas, po ko įžūlus chuliganas karčiai pasigailėjo savo poelgio 😱 Šios istorijos tęsinį rasite pirmame komentare ⬇️
Tuo metu prie turgaus sustojo automobilis.
Iš jo išlipo aukštas jaunas vyras karine uniforma.
Tai buvo Aleksas — Margaretos sūnus.
Pastaruosius kelis mėnesius jis tarnavo toli nuo namų ir neseniai gavo atostogas. Jis norėjo nustebinti mamą ir iškart atvažiavo į turgų.
Tačiau vos tik pamatė sugriautą prekystalį, išmėtytas daržoves ir verkiančią motiną, šypsena dingo nuo jo veido…
Aleksas greitai priėjo.
— Mama, kas čia įvyko?
Margaret pakėlė į jį ašarotas akis.
Ji net negalėjo iš karto atsakyti.
Tik drebančia ranka parodė į Viktorą.
Vaikinas atsisuko ir pamatė karį.
Akimirkai jo pasitikėjimas dingo.
— O tu kas toks? — bandė pašaipiai tarstelėti.
Aleksas ramiai pažvelgė į sunaikintas prekes.
Tada į mamą.
Ir vėl į Viktorą.
— Žmogus, kuris dabar privers tave atsakyti už viską.
Aplink akimirksniu susirinko minia.
Žmonės pradėjo pasakoti Aleksui, kas nutiko.
Vienas po kito pardavėjai patvirtino vieni kitų žodžius.
Paaiškėjo, kad Viktoras jau daugelį metų terorizavo visą turgų.
Šį kartą liudininkų buvo per daug.
Kažkas jau iškvietė policiją.
Kiti perdavė vaizdo įrašus iš telefonų, kuriuose buvo aiškiai matyti, kaip jis niokoja prekystalį ir gadina prekes.
Viktoras suprato, kad pirmą kartą atsidūrė situacijoje, iš kurios nebegalės tiesiog pasitraukti.
Po kelių minučių į turgų atvyko policija.
Minia pasitraukė į šoną.
Surinkti įrodymai buvo daugiau nei pakankami.
