Banditai miške užpuolė bejėgį senuką, tačiau jie net neįtarė, kas ateis jam į pagalbą ir kas jų laukia vėliau 😨😱
Šaltas, drėgnas miškas skendėjo rūke, kai automobilis sustojo vidury laukymės. Jie ištempė senuką lauk – jis beveik nesipriešino, tik sunkiai kvėpavo, prispaudęs delnus prie krūtinės.
— Na ką, seneli, atėjo laikas mokėti? — tarė aukščiausias iš vyrų, trakštelėdamas pirštais.
Senuką pastūmė ant žemės. Jis pargriuvo ant kelių, rankos drebėjo.
— Aš… prašau… duokite laiko… aš viską grąžinsiu… prisiekiu… — jo balsas lūžo ir perėjo į kimų šnabždesį.
— Kiek dar turime laukti? — kitas pritūpė šalia, sugriebęs senuką už apykaklės. — Jau tris mėnesius tai žadi.
— Aš… aš grąžinsiu… rasiu būdą… pasiskolinsiu dar…
— Mums reikalingos garantijos, — šaltai tarė vyras su odine striuke. Kiti pradėjo juoktis ir mirksėti vienas kitam.
Banditas atsisuko į šalia stovintį.
— Nukirsk jam pirštą.
Senukas sustingo. Po to pradėjo drebėti ir pravirko, maldaudamas:
— Ne… prašau… aš viską grąžinsiu… maldauju… nedarykite to…
Vyras jau buvo išsitraukęs peilį ir sugriebė senuką už riešo.
Ir staiga… būtent tą akimirką iš miško pasirodė kažkas, ko jie mažiausiai tikėjosi pamatyti 😲😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Tarp medžių pasigirdo keistas, žemas staugimas. Netgi ne staugimas — labiau vibracija, lyg pats miškas urztų.
— Kas tai buvo? — vienas atsisuko.
Kitą sekundę tarp kamienų sužibo didelis baltas šešėlis.
O tada jis pasirodė — alabaijus. Milžiniškas, masyvus, su plačia krūtine ir sunkia letena, panašia į meškos. Šeriai pasišiaušę, akys — tamsios, įtūžusios.
— Kas per velnias… — teištarė vienas banditų.
Šuo puolė be perspėjimo.
Galingu smūgiu jis parvertė tą, kuris laikė peilį. Tas net nespėjo sušukti — šuo iškilo virš jo, taip urzgiantis, kad oras drebėjo.
Banditas bandė smogti šuniui, bet alabaijus sugriebė jo riešą sunkiais nasrais — neperplėšdamas, bet taip stipriai, kad vyras išmetė peilį ir suriko.
— Patraukite jį! — sušuko kitas, traukdamasis atgal.
Alabaijus staiga apsisuko ir puolė kitą. Tas bandė išsilaikyti, bet milžiniškas šuo stuktelėjo krūtine ir parbloškė jį ant žemės.
Aukščiausias banditas išsitraukė lazdą, bet alabaijus žengė žingsnį pirmyn, nuleido galvą — o žvėries žvilgsnis buvo toks įtūžęs, kad vyras sustingo. Jis suprato: vienas neteisingas judesys, ir šuo puls tiesiai ant jo.
— Bėgam! Greitai! — suriko kažkas drebančiu balsu.
Banditai nuskubėjo prie automobilio, net nesistengdami atrodyti drąsūs. Durys trinktelėjo, variklis užriaumojo, ir automobilis, slystelėjęs, nurūko šalin.
Tuo metu alabaijus stovėjo prieš senuką, sunkiai kvėpavo ir vis dar buvo budrus.
— Oi tu… mano gynėjau… — sušnibždėjo senukas, apkabindamas savo šunį.
Šuo tyliai suniurzgė, lyg norėdamas jį nuraminti.
