Aš viena prižiūrėjau naujagimį, kol mano tingus vyras gulėjo ant sofos ir šaukė, kad vakarienė dar neparuošta; vieną dieną nebeišlaikiau – ir nusprendžiau pamokyti jį pamoka 😢😱
Aš nežinau, kokia šiandien savaitės diena. Atrodo, ketvirtadienis. Arba šeštadienis. Po gimdymo laikas nustojo egzistuoti – jis tapo begaline verkimo, miego trūkumo ir nuolatinių priekaištų kilpa.
Mano vyras sėdi ant sofos jau trečią valandą. Koja ant kojos, telefonas rankoje, ant staliuko: traškučiai, pultelis ir nešvari puodelis. Aš sukioju vaiką.
Rankos man dreba. Galva plyšta. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau normaliai.
Bet būtent jis – mano vyras – kadaise man pasakė:
„Jei man neduosi vaiko, išeisiu. Man reikia šeimos, ir tu privalai.“
Aš jam patikėjau. Bijojau likti viena. O dabar… likau viena, tik su vaiku rankose. Jis niekuo nepadeda. Net duoti buteliuką – visa tragedija.
Kai negaliu laiku paruošti vakarienės, jis žiūri į mane taip, tarsi būčiau neišlaikiusi egzamino:
— Negali susitvarkyti su vaiku ir maistu vienu metu? Visos moterys tai sugeba.
Visos moterys…
Tą naktį vaikas visai nemiegojo. Verkė, lenkėsi atgal, lyg skaudėtų. Aš vaikščiojau po kambarį valandą, dvi, tris. Nebejaučiau kojų. Vienu momentu supratau, kad pasaulis sukasi. Sekundei pamačiau vyro žvilgsnį – jis žiūrėjo televizorių ir spaudė pultelį, lyg mūsų nepastebėtų.
— Galėtum jau jį nuraminti, – pasakė, net nesukdamas galvos.
Ir aš nieko.
Jaučiau, kad krentu, bet nieko negalėjau padaryti. Ausyse ūžė. Mačiau, kaip vaikas nuslydo iš mano rankų, bet spėjau jį priglausti prie krūtinės. Paskutinis dalykas, kurį išgirdau, buvo vyro šauksmas:
— Ei! Ką darai?! Nenumirk čia!
Prabudau ligoninėje. Pirmas sekundes nieko nesupratau. Tada pamačiau vyrą stovintį virš manęs su telefonu rankoje. Atrodė susierzinęs.
— Ar gali grįžti prie savo pareigų? – pasakė, net nesusisveikinęs. — Aš alkanas. O tavo vaikas nuolat verkia.
TAVO vaikas. Ne „mūsų“.
Jis net nepaklausė, kaip aš jaučiuosi. Nepaklausė, kas atsitiko. Tiesiog laukė, kol vėl pradėsiu juo rūpintis.
Ir tada mano kantrybė išseko, ir aš padariau tai, ko nė kiek nesigailiu 😲😱 Toliau pirmajame komentare 👇👇
Aš lėtai atsisėdau, pažvelgiau jam tiesiai į veidą ir pasakiau:
— Ne. Negaliu. Ir nesiruošiu.
Jis susiraukė, tarsi nesuprastų.
Ir aš tęsiau:
— Kreipsiuosi dėl skyrybų. Tegul teismas nustato, kad turime dalintis visomis pareigomis. Kelioms dienoms per savaitę vaikas gyvens pas tave. Taip, taip, pagaliau sužinosi, ką reiškia naktimis keisti sauskelnes ir klausytis nuolatinio verksmo.
Jis staigiai iškvėpė:
— Kas per nesąmonė? Niekur neišeisi!
— Klysti, – ramiai atsakiau. —Turėsiu laiko pailsėti. Miegui. Gyvenimui. O tu turėsi pareigą būti tėvu, o ne gulėti ant sofos kaip puošmena.
Jo veidas pabalo.
— Ir dar, – pasakiau kildama, – nepamiršiu nei išlaikymo, nei dalies turto. Labai gailėsiesi, ne dėl to, kad išeinu, bet dėl to, kaip elgeisi su manimi visus šiuos mėnesius.
Pirmą kartą per daug mėnesių pajutau, kad galiu kvėpuoti.
