Aš pastebėjau ant savo uošvio nugaros keistus, melsvus žymes, o jis tik numojo ranka, tvirtindamas, kad tiesiog netyčia nukrito. Bet netrukus sužinojau tiesą, kuri pasirodė kur kas baisesnė 😱😨
Ryte mano penkerių metų sūnus pribėgo prie manęs, išblyškęs ir išsigandusiomis, plačiai atvertomis akimis.
—Mama… kas dedasi pas senelį ant nugaros?
—Ką turi omenyje?
—Mačiau… ji melsva. Ne, net juoda… Ar jis serga? Kodėl taip?
Bandžiau jį nuraminti — vaikai dažnai viską išpūčia. Bet nerimas vis tiek įstrigo manyje. Galų gale, vaikas taip paprastai nesugalvotų tokio dalyko.
Po pietų nusprendžiau patikrinti. Pabeldžiau į uošvio kambarį ir tyliai pravėriau duris. Jis stovėjo priešais veidrodį, be marškinių, susikūprinęs, ir žiūrėjo į savo nugarą.
Kai priėjau arčiau, man tikrai pasidarė baisu. Ant jo nugaros buvo melsvos dėmės — įvairaus dydžio, skirtingose vietose palei stuburą, ant mentų, net žemiau. Jų nebuvo viena ar dvi — daugiau nei dešimt. Dėmės atrodė šviežios.
—Dieve… kas su jumis atsitiko? — išsprūdo iš manęs.
Jis greitai atsisuko ir numojo ranka:
—Taip, aš nukritau… Na, žinai, amžius jau. Kojos nebetarnauja.
Bet jo balsas skambėjo įtemptai. Akivaizdžiai jis nervinosi. Rankos jam drebėjo. Kai pasiūliau nuvežti jį pas gydytoją, jis staigiai pasakė:
—Pats praeis. Nereikia nieko. Nekreipk dėmesio.
Bet aš negalėjau to pamiršti. Ir jau po poros dienų tiesa išaiškėjo — kur kas keistesnė, nei tikėjausi.
Naktį nuėjau į virtuvę atsigerti vandens. Eidama pro jų miegamąjį, išgirdau balsus.
—Prašau… man skauda… pakanka, palik mane… — beveik maldavosi uošvis.
O tada uošvės balsas, piktas ir susierzinęs:
—Tu pats kaltas. Tavo nusipelnei!
Tada išgirdau tylų uošvio dejonę. Tokią skausmingą, kad užgniaužė kvapą. Aš nebeišlaikiau ir staigiai pravėriau jų miegamojo duris.
Tai, ką pamačiau viduje, mane pribloškė 😨😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Vyras gulėjo ant pilvo, rankomis užsidengęs veidą. O uošvė sėdėjo šalia lovoje ir kažką darė ant jo nugaros. Tik priėjus arčiau supratau — ji jam dėjo adatas.
Tikros, plonos metalinės adatos.
—Ką jūs darote?! — išsprūdo iš manęs.
Uošvė pakėlė galvą, visiškai nepajutusi gėdos:
—Ką, ką… gydau jį. Jį skauda nugara, žinai. Draugė pasakė, kad akupunktūra padeda. Taigi mes bandome. Draugei padėjo!
Žiūrėjau į ją, negalėdama patikėti tuo, ką girdžiu.
—Bet jūs nesate gydytoja! Tai negalima daryti įprastomis vaistinės adatėlėmis! Reikia sterilumo, žinių… Jūs galėjote jam padaryti rimtą žalą! Todėl jis turi visas šias mėlynes!
Tai paaiškino paslaptingas mėlynes: jokios ligos, jokio kritimo… tik pavojingas, neprofesionalus savęs gydymas, prie kurio jie abu prisidėjo nesuvokdami pasekmių.
Aš atsargiai ištraukiau paskutinę adatą ir tvirtai pasakiau:
—Rytoj eisime pas tikrą gydytoją. Ir jokių eksperimentų daugiau.
