„Aš einu pas jauną ir gražią, o tu man jau niekas,” pareiškė vyras prie šventinio stalo, bandydamas pažeminti savo žmoną prieš visus giminaičius; žmonos atsakymas sužlugdė visus 😨😱
Viktoras buvo įsitikinęs, kad šis vakaras bus jo naujo gyvenimo pradžia.
Jis sėdėjo prie stalo kaip šeimininkas, su taure rankoje ir pasitenkinimo šypsena veide. Šalia jo sėdėjo jo motina ir sesuo. Motina žiūrėjo į sūnų su pasididžiavimu, tarsi jis būtų herojus, o sesuo nuolat tikrindavo telefoną, apsimesdama abejinga, nors iš tikrųjų stebėjo kiekvieną jo judesį.
Viktoro kišenėje buvo telefonas. Ten buvo žinučių nuo kitos moters — jaunos, drąsios, žadančios „tikrus jausmus“. Jis mintyse jau atsisveikino su žmona. Išbraukė ją iš savo gyvenimo.
Žmona stovėjo prie lango. Nesėdėjo.
Butas kvepėjo kepta antis ir sunkiais anytos kvapais. Oro buvo tirštas, lipnus, kaip prieš audrą. Žmona jautė, kaip viskas viduje suspaudžiama, bet veidas liko ramus. Ji seniai suprato: šis vakaras buvo spektaklis.
Viktoras juokėsi garsiai ir teatrališkai. Gėrė brangų viskį ir pasakojo tą patį istoriją, kurią žmona jau buvo girdėjusi dešimtis kartų. Tada trenkė delnu į stalą ir tarė:
—Na, ką tu čia stovėji? Užpilk vyno.
Jis mirktelėjo motinai. Ji iš karto atsiduso, apsimesdama užjautimu:
—Mano vargšiukas… Kaip tu viską pakeli ant savo pečių.
Sesuo prunkštelėjo ir pasidarė selfį su stalu fone.
Viktoras atsistojo. Susitvarkė švarką. Paklupo šakute į taurę. Visi nutilo.
Jis pradėjo kalbėti švelniu, beveik saldžiu balsu. Papasakojo, kokias dovanas nupirko motinai ir seseriai. Priminė, kas čia yra maitintojas, kas moka, kas sprendžia.
Tada pažvelgė į žmoną. Jo žvilgsnis buvo šaltas. Svetimas.
—Aš nebegaliu taip, — tarė jis. — Esu pavargęs. Pateiksiu skyrybų prašymą.
Padarė pauzę ir pridėjo, tarsi mėgaudamasis akimirka:
—Turiu kitą. Jauną. Gyvą. Netrukus skrendame į Balį. Mano artimieji palaiko mano pasirinkimą. Tu man jau niekas.
Tyla buvo ausis kaupianti. Buvo girdėti tik šaldytuvo ūžesys.
—Butą tau paliksiu, jei nori, — tarė Viktoras, tarsi darytų didelę paslaugą.
Žmona tyliai priėjo prie stalo. Užpylė sau šampano. Išgėrė ir pradėjo kalbėti. Jos atsakymas sunaikino visus namuose 😱😨
—Puiku, — tarė ji.
Viktoras net buvo sutrikęs. Motina palengvėjo atsidususi.
—Tuomet ir aš atsikratysiu to, kas nereikalinga, — tęsė žmona ramiu balsu. — Namas yra mano. Mašina taip pat mano.
Ji pažvelgė tiesiai į Viktorą.
—Ir verslas, jei pamiršai, taip pat registruotas mano vardu. Tu pats viską perrašei mano vardu, kad mokesčių inspekcija tavęs netrukdytų. Prisimeni?
Sesuo staiga pakėlė galvą. Anyta pašviesėjo.
—Taigi dabar, — tęsė ji — neturi nieko.
Kambaryje buvo taip tylu, kad buvo girdėti laikrodžio tiksėjimas.
Žmona priėjo prie durų.
—O dabar visi lauk iš mano namų. Dabar pat.
—Tu pašėlai?! — šūktelėjo Viktoras.
Ji plačiai atvėrė duris.
—Turite tiksliai dvi minutes. Po to skambinu policijai.
Anyta šaukė, sesuo puolė rinkti daiktus. Žmona paėmė striukes, paltus, krepšius ir mėtė juos į koridorių.
—Greičiau. — balsas buvo šaltas. — Čia jau nesate niekas.
Galiausiai Viktorą išstūmė paskutinį. Durys užsifiksavo. Užraktas pasigirdė spragtelėjęs.
