Anykė kiekvieno vizito metu atnešdavo mano penkerių metų dukrai pistacijų skaidriame maišelyje. Iš pradžių maniau, kad tai nekaltas skanėstas, kol vieną dieną dukrą neskaudėjo pilvo 😨😱
Aš tiksliai žinojau, kad anyta labai myli ir dievina savo anūkę. Ji lankydavosi kartą per savaitę. Jos kartu žaisdavo, be perstojo kalbėdavosi. Viskas atrodė įprastai. Tačiau buvo viena detalė, kuri mane kartais neramino.
Anyta visada ateidavo su tuo pačiu skaidriu pistacijų maišeliu. Mano dukra kiekvieną kartą džiaugdavosi, tarsi tai būtų laukčiausia dovana.
Visada šiek tiek keista atrodė tai, kad ant maišelio nebuvo jokios etiketės ar ženklo – tiesiog paprastas skaidrus maišelis.
Vieną dieną nebeištvėriau ir paklausiau:
— Mama, kur jas perkate?
— Iš pažįstamos turguje, – abejingai atsakė ji. – Labai skanios ir sveikos, ne tokios kaip tos iš parduotuvės, pripildytos chemikalų.
Nesiginčijau. Na, močiutės tokios – jos mėgsta viską, kas „natūralu“.
Tačiau vieną dieną, po dar vieno jos apsilankymo, dukra pradėjo skųstis pilvo skausmais. Ji verkė, susirietė iš skausmo, o aš išsigandusi nuvežiau ją į ligoninę. Ten sužinojome kažką baisaus 😲😱 Tęsinys pirmame komentare 👇👇
Gydytojas ilgai tylėjo, žiūrėdamas į tyrimų rezultatus. Tada pakėlė akis:
— Ar esate tikra, kad vaikas nevartoja jokių vaistų?
— Žinoma, kad ne! Jai tik penkeri metai!
Tada jis pasakė tai, nuo ko man perėjo šiurpas: kraujyje rasta stiprių raminamųjų pėdsakų. Dozės buvo mažos, bet vaikui kenksmingos.
„Kažkas jai tai duoda reguliariai“, – pridūrė gydytojas.
Grįžau namo ir pirmiausia atidariau vieną iš likusių pistacijų maišelių. Kvapas buvo keistas – riešutai atrodė tarsi persisunkę kartumu. Viską surinkau ir nuvežiau į laboratoriją.
Kitą dieną gavau rezultatus: riešutuose tikrai buvo rasta raminamųjų medžiagų likučių.
Negalėjau tuo patikėti. Kai nuėjau pas anytą, ji atrodė nuoširdžiai nustebusi, net išsigandusi.
— Nenorėjau nieko blogo, – pradėjo ji. – Tiesiog… kaimynė pasakė, kad tavo mergaitė per daug nerami, per daug jautri, o tai blogai širdžiai. Ji juk anksčiau buvo gydytoja. Pagalvojome, kad šiek tiek raminamųjų nepakenks. Aš tik įlašindavau lašelį į riešutus…
Negalėjau patikėti savo ausimis.
— Jūs davėte jai vaistų be gydytojo žinios? Be mano leidimo?!
— Bet juk dariau tai iš meilės! – beveik šaukė ji. – Nenorėjau jai pakenkti, tik norėjau, kad ji būtų ramesnė!
Nuo tos dienos mūsų namų durys jai užsivėrė. Mano dukrai prireikė daug laiko atsistatyti – tiek fiziškai, tiek emociškai.
Dabar žinau: net ir geriausi ketinimai gali būti pavojingesni už bet kokį nuodą.
