1999 metais 27 mokiniai išvyko į ilgai lauktoji kelionę baigimo dieną, tačiau nė vienas iš jų negrįžo namo: po 22 metų tyrėjai rado dingusį autobusą, o viduje… 😱😱
1999 metų vasarą, mažame miestelyje, dvidešimt septyni gimnazijos absolventai išvyko į ilgai lauktoji kelionę, kad švęstų mokyklos pabaigą.
Geltonas mokyklinis autobusas, pilnas mokinių, išriedėjo anksti ryte. Tai turėjo būti laimingiausia jų gyvenimo diena.
Tačiau tą dieną namo negrįžo nė vienas.
Autobusas su mokiniais ir lydinčiais asmenimis tiesiog dingo. Nei pėdsakų, nei liudytojų, nei paaiškinimų. Daugybė paieškų nedavė rezultatų.
Metai bėgo, o ši istorija virto miesto legenda — ją pasakodavo mokiniams kaip pasaką.
Po dvidešimt dvejų metų, 2021 metų kovo mėnesį, vienišas turistas, pasiklydęs rezervate, atsitiktinai aptiko surūdijusį autobuso kėbulo korpusą, pusiau įleistą į žemę ir medžių šaknis.
Viduje buvo dulkėti kuprinės, sugedę albumai, mokyklinės juostelės ir palaikai. Tyrėjai greitai nustatė: tai tas pats autobusas, dingęs 1999 metais.
Tačiau radinys neatnešė atsakymų, o tik naujų klausimų. Kaip autobusas atsidūrė nuošaliame miške, dešimtis kilometrų nuo kelio? Kodėl visos asmeninės daiktai buvo tvarkingai išdėlioti, tarsi kas nors specialiai paliko juos ateities paieškoms?
Po kelių dienų ekspertai vienoje kuprinėje rado mažą, laikui prakiurusį sąsiuvinį. Jis priklausė vienai mokinei — Mary K. Kai specialistai atliko tyrimą, pagaliau sužinojo paslaptį, kur ir kaip tiksliai dingo autobusas ir kas nutiko mokiniams. 😨🫣 Toliau pirmajame komentare 👇👇
Viduje buvo ranka rašyti įrašai, daryti įvairiomis dienomis.
„Nukritome nuo tilto. Vairuotojas nesuspėjo sustabdyti. Autobusas įstrigo tarp medžių. Lauke — tyla ir miškas. Niekas nežino, kur esame.“
„Du vaikinai išėjo ieškoti kelio. Praėjo du dienos — negrįžo. Dalijamės vandeniu. Maisto beveik nėra.“
„Naktimis girdime kaukimą. Vienas mokytojas sakė, kad tai vilkai. Bet jie arčiau, nei atrodo.“
„Anna mirė naktį nuo išsekimo. Negalime jos palaidoti — žemė užšalusi. Tiesiog sėdime šalia jos. Autobuse šalta.“
„Šalia nieko nėra. Šaukėme, bet niekas mūsų negirdi. Atrodo, kad miškas slopina garsą. Labai bijome.“
„Visi išeina po vieną. Likome penki. Laiko jau nebejaučiu. Rašau, kad kas nors žinotų, jog mes buvome čia. Labai alkanas.“
Paskutinis įrašas buvo datuotas 1999 m. liepos 27 d.
Rašalas buvo ištirpęs, tarsi autorė rašė drebančiu žibinto šviesos apšvietimu.
Tekstas nutrūko pusėje sakinio:
„Jei kas nors tai randa — mes vis dar čia…“
